Kaip mes patys palaikome gyvastį kremliaus primestai propagandai.

Indrė Makaraitytė, apžvalgininkė

Paimta iš © LRT.lt

Indrė Makaraitytė / E. Blaževič/LRT nuotr.

Tikriausiai vis dar pamenate „Dožd“ skandalą. Jis nusūkuriavo per visą dabar jau daugiatautę Lietuvos ir kitų Baltijos šalių žurnalistų bendruomenę ir patikrino mūsų santykius su kolegomis, pabėgusiais nuo kremliaus režimo. Latvijos reguliuotojas pernai priėmė sprendimą nutraukti Rusijos opozicinio kanalo transliacijas, nes jis esą keliskart pažeidė taisykles, o paskutiniu lašu tapo vieno jų darbuotojų pasisakymas eteryje, kad „Dožd“ visaip prisidės prie pagalbos mobilizuotiems rusų kariams.

Prieš tai daug nerimo buvo sukėlęs kitos „Dožd“ kanalo žvaigždės interviu su Rygos meru, kuriame kalbėta ir apie demontuojamą sovietinį memorialą Rygoje. Žurnalistė Jekaterina Kotrikadzė teigė, kad memorialas yra svarbus ir istoriškai vertingas dešimtims tūkstančių Rygos gyventojų, nors oficialiai pripažinta, kad nė viena memorialo dalis neturi išliekamosios istorinės vertės Latvijai. Ir paklausė: kodėl reikia imtis demontuoti memorialą ir didinti visuomenės susipriešinimą, kai yra toks milžiniškas rusakalbių Rygos gyventojų pasipriešinimas?

„Dožd“ / AP nuotr.

Tąkart šio interviu sukeltas nepasitenkinimas nurimo, bet tapo svarus vėliau.

Ir štai vienoje diskusijoje, kurioje aiškinomės, ar mūsų santykiai su kolegomis iš rusijos išvis galimi ir kodėl galėjęs kilti toks nesusipratimas su „Dožd“, iš salės atskriejo klausimas: kuo blogas buvo J. Kotrikadzės klausimas Rygos merui ir kodėl jis tapo pretekstu nepasitikėjimui „Dožd“?

Vėliau ilgai kalbėjome apie istorinį kontekstą, rusų propagandinės mašinos naudojamus pasakojimus, kaip jie konstruojami, kodėl Latvijoje ir Estijoje veikia vieni, o Lietuvoje – visiškai kiti. Lietuvoje sovietiniai balvonai mažai ką jaudino. Tiksliau jaudino, bet kitaip. Čia niekada nekėlė masinių socialinių neramumų grėsmės, visiškai kitaip nei Estijoje ir Latvijoje.

Lietuvoje sovietiniai balvonai mažai ką jaudino. Tiksliau jaudino, bet kitaip. Čia niekada nekėlė masinių socialinių neramumų grėsmės, visiškai kitaip nei Estijoje ir Latvijoje.

Propagandos sėkmė priklauso nuo visuomenės jautrumo jos elementams. kremlius kerta ten, kur skaudžiausia, kur tūno užspausta neapykanta – Lietuvai jis buvo paruošęs neapsakomai sėkmingą naratyvą. Jis toks sėkmingas, kad savo rankomis jį tebemaitiname. Nebereikia ir kremliaus.

Prieš pat Tarptautinės Holokausto minėjimo dieną sausio 27 -ąją. Ukmergės rajono merui Rolandui Janickui išsiųstas JAV ambasadoriaus Lietuvoje laiškas. Tas pats laiškas pasiekė Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen, kultūros ir užsienio reikalų ministrus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovybę.

Rolandas Janickas / Ž. Gedvilos/BNS nuotr.

kremlius kerta ten, kur skaudžiausia, kur tūno užspausta neapykanta – Lietuvai jis buvo paruošęs neapsakomai sėkmingą naratyvą. Jis toks sėkmingas, kad savo rankomis jį tebemaitiname. Nebereikia ir kremliaus.

Jame prašoma dviejų dalykų.

Užritinti kokį didesnį akmenį ar kitaip pažymėti memorialą, kuris žymi 10 tūkst. nužudytų Ukmergės žydų vietą, nes per masinę kapavietę važiuojama arba ant jos statomi automobiliai. Tokią nepagarbą išniekintiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams ambasadorius pastebėjo dar pernai žiemą.

O kitas prašymas laiške Ukmergės merui skamba štai taip: „Kaip ir 2021 m. laiške jums, dar sykį jūsų prašau pagerbti Holokausto aukas Ukmergėje pašalinant memorialą žinomam nacių kolaborantui Juozui Krikštaponiui. Istoriniai tyrimai labai aiškiai parodo, kad J. Krikštaponis dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje ir Baltarusijoje.“

Kalbėjausi su meru R. Janicku tada, kai laiško dar nebuvo gavęs. Tačiau tai buvo ne pirmas ir greičiausiai ne paskutinis kreipimasis į Ukmergės valdžią. Ir dėl masinės kapavietės sutvarkymo, ir dėl paminklinio akmens žydšaudžiui.

Indrė Makaraitytė / E. Blaževič/LRT nuotr.

Paminklinis akmuo jau daug metų, vykstant diskusijoms, kodėl jis vis dar Ukmergėje, viešoje vietoje, yra tikrasis Lietuvos visuomenės požiūrio į Holokaustą simbolis. Nesvarbu, kas kalbama Vilniuje, centrinės valdžios koridoriuose, kaip norėtų, kad būtų Lietuvos diplomatai ir politikai, švietėjai ar kiti neabejingi žmonės.

Betgi yra taip, kaip sako Kauno devintojo forto direktorius Saulius Pečiulis – mūsų požiūris į Holokaustą skiriasi nuo tarptautinės visuomenės požiūrio ir kažkaip jis vis tik turėtų artėti prie to tarptautinio suvokimo. Kad tai buvo nematyto masto, nematyto žiaurumo sisteminis veikimas, turėjęs galutinai ir visiems laikams išspręsti žydų klausimą. Bet mūsiškis arba neartėja, arba artėja labai iš lėto.

Buvo laikas, kai tikėtasi, jog šį klausimą palikę istorikams pagaliau pateksim į skaistyklą. Jie nepridarys klaidų, niekas neturės pagrindo kaltinti interpretacijomis ar politikavimu. Mat tiek nevienareikšmiškai Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, taip pat J. Krikštaponiui bei dar keliems sovietinės rezistencijos dalyviams apdovanojimai suteikti ir memorialai pastatyti be išsamių istorinių tyrimų, ant tos patriotinės nepriklausomybės pradžios bangos. Ir tai visiškai galima suprasti.

Bet jei dėl J. Noreikos istorinė diskusija tebevyksta, J. Krikštaponio atveju istorinių abejonių seniai nebėra. Istorikų teigimu, šis Ukmergėje vis dar garbinamas veikėjas buvo ne šiaip žydų naikinimo sistemos varžtelis, galbūt pasirašęs kokį popierių. J. Krikštaponis dalyvavo masinėse žydų žudynėse dar ir Baltarusijos teritorijoje, ant jo rankų tūkstančių niekuo dėtų vaikų, senelių, moterų ir vyrų kraujas. Ir 2013 m., ir 2020 m. pakartotinis istoriniai tyrimai J. Krikštaponio klausimą turėjo baigti.

Bet nebaigė.

Bet jei dėl J. Noreikos istorinė diskusija tebevyksta, J. Krikštaponio atveju istorinių abejonių seniai nebėra. Istorikų teigimu, šis Ukmergėje vis dar garbinamas veikėjas buvo ne šiaip žydų naikinimo sistemos varžtelis, galbūt pasirašęs kokį popierių. J. Krikštaponis dalyvavo masinėse žydų žudynėse dar ir Baltarusijos teritorijoje, ant jo rankų tūkstančių niekuo dėtų vaikų, senelių, moterų ir vyrų kraujas.

Istorikų žodis kol kas menkesnis už fanatikų kliedesius, nelygu, kurioje pusėje tas fanatizmas reiškiasi. Istorikai nepramuša politinių užnugarių, o KGB stipriai padirbėjo ne tik sukūrusi propagandinį naratyvą, bet ir sąlygas jam skleistis.

Štai kodėl atsiduriame šizofreniškose situacijose, kai atminimo lentelę J. Noreikai ant Vrublevskių bibliotekos sienos nudaužo Stanislovas Tomas, o tiesioginę šio „performanso“ transliaciją užtikrina Kazimieras Juraitis. Abu – Algirdo Paleckio bendražygiai, kremliaus statytinių Lietuvoje grupelės aktyvistai, kurių veiksmus koordinuoja Rusijos specialiųjų tarnybų sukurtų sąmokslo teorijų platintojas Dmitrijus Glazkovas. Atminimo lenta nudaužoma atseit neapsikenčiant, kad Vilniuje pagerbtas nacių kolaborantas. Šis įvykis sukelia didžiulį pasipiktinimą, o Daukanto rūmuose naujasis jų šeimininkas išsigąsta socialinių neramumų, todėl pataikauja radikalų miniai.

Mitingas Generolui Vėtrai ir Škirpai palaikyti / E.Blaževič/LRT nuotr.

Šios minios lyderiai po kelerių metų Vingio parke surengė „Didįjį šeimos gynimo maršą“. Po poros mėnesių sukurstė riaušes prie Seimo. Ir tie, kurie numušė lentelę J. Noreikai, ir tie, kurie protestavo prieš tokį vandalizmo aktą, susitiko vienoje minioje. Taip, kaip ir suplanuota. Negudri ta priešo operacija, bet beveik pavyko.

Tada dar nežinojome, kad visa tai – rusijos pasiruošimas specialiąja operacija pavadintam karui, skirtam „Ukrainai nuo nacių išvalyti“. Bet dabar juk žinome. Ir, nepaisant nieko, patriotinių organizacijų veikėjai, tarp kurių yra ir konservatorių finansų ministrės vyras Audrius Skaistys, teigia, kad jiems istorikų tyrimų nepakanka. Nes tas neigiamas istorikų naratyvas apie J. Krikštaponį gali būti kuriamas sąmoningai, siekiant sumenkinti sovietinės rezistencijos dalyvius. Čia beveik pažodinė citata.

Ukmergės meras, kuriam buvo išsiųstas JAV ambasadoriaus laiškas, spaudžiamas iš abiejų pusių, bet per silpnas, kad išvis turėtų kokią nors aiškesnę poziciją, klausia: kodėl J. Krikštaponiui valstybės institucijos vis dar suteikusios ir kario savanorio statusą, o prezidento V. Adamkaus dekretu – pulkininko laipsnį po mirties?

Aš pagalvoju, o kaip būtų, jei kitąsyk laišką JAV ambasadorius išsiųstų ne Ukmergės merui, o šalies prezidentui?