Kontaktinė informacija Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman, pirmininko pavaduotojas Jurij Smirnov, Ramygalos g. 18, Panevėžys, tel. 8611 20882 el. paštas  genakofman@yahoo.com  Panevėžio žydų bendruomenės intermeto tinklapis www.jewishpanevezys.lt

Panevėžio žydų bendruomenės veikla Ši bendruomenė vienija apie 75 žmones. Bendruomenė organizuoja įvairius renginius, švenčia judėjiškas šventes, mini žydų tautai reikšmingas datas. Ji palaiko glaudžius ryšius su visuomenės veikėjais, ambasadų darbuotojais, Panevėžio Rožyno vidurine mokykla, Gabrielės Petkavičiatės-Bitės biblioteka, krikščioniškomis religinėmis bendruomenėmis. Panevėžio žydų bendruomenė organizuoja įvairias parodas, rengia Žydų kultūros dienas, tarptautines konferencijas, prižiūri ir tvarko Panevėžio žydų kapines, vykdo aktyvią socialinę veiklą.

Panevėžio žydų istorija

Nuo XVII a. iki Pirmojo pasaulinio karo

Panevėžys XX a. pr.

Panevėžio mieste žydai gyveno nuo XVII a. Jie kėlėsi iš Ukrainos ir Vakarų Europos ir pamažu kūrėsi Panevėžyje. 1766 m. Naujajame Panevėžyje žydų šeimos pastatė daug plytinių namų, kuriuose gyveno 254 žydų tautybės asmenys. Tuo metu Panevėžyje ypač sustiprėjo amatų ir prekybos verslo vystymasis. Jie vertėsi smulkių prekių ir reikmenų gamyba, kalvyste, medžio apdirbimu. Panevėžio žydai vieni pirmųjų Lietuvoje ėmėsi bankininkystės. Jie atidarė kontoras, kurios skolino pinigus smulkiems ūkininkams.

1847 m. Panevėžyje gyveno 410 žydų šeimų, iš viso – 1447 asmenys kurie sudarė uždarą bendruomenę, laikėsi Toros nurodymų ir tradicijų. Žydų ir kitų tautybių asmenų santykiai buvo dalykiniai ir gana geri.

Žydai stengėsi, kad visi jų vaikai išmoktų rašto, nepaisant, kokią padėtį užėmė jų tėvai visuomenėje. Todėl 1863 m. atidaroma pirmosios pakopos žydų mokykla. Joje dėstė 5 mokytojai ir mokėsi apie 60 berniukų. Kita dalis vaikų mokėsi žydų maldos namuose. Tais pačiais metais  pradėjo veikti mergaičių dvasinė mokykla.

1897 m. Žydų bendruomenė turėjo vieną pagrindinę sinagogą, pastatyta 1764 m.,  ir 12 maldos namų.

1904 m. Panevėžio bendruomenę sudarė 14 733 gyventojai. Iš jų 3088 žydų tautybės vyrai ir 3556 moterys priklausė judėjų religijai. Gyventojų būtų buvę dar daugiau, jei žydai nebūtų masiškai emigravę į Vengriją ir Šiaurės Amerikos Valstijas.

Po dešimties metų Panevėžio mieste ir priemiesčiuose gyveno apie 17 tūkst. gyventojų. Beveik pusę miestelėnų sudarė žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą prekyba Panevėžyje vertėsi 60 lietuvių ir 351 žydas. Taigi, miesto ūkis telkėsi daugiausia žydų verslininkų rankose.

Tarpukaris

1915 m. liepos mėn. 27 dieną Vokietijos kariuomenė įžengė į Panevėžį, tačiau tuo metu miestą jau buvo palikusi didžioji dalis gyventojų. Žydų verslininkai į Rusiją išgabeno prekių ir žaliavų atsargas, tad pramonė, amatai, prekyba apmirė.

Pasirašius Bresto taiką, 1918 m. gegužės mėnesį į miestą pradėjo grįžti žydų tautybės mokiniai, amatininkai, inteligentai.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę visi užrašai ant parduotuvių ir įstaigų buvo pradėti rašyti lietuvių kalba. Žydų, rusų ir lenkų kalbos oficialiai imtos vartoti rečiau.

Tarpukariu grįžę žydai vėl turėjo didelę įtaką vystantis amatams, organizuojant prekybą ir gerinant miesto infrastruktūrą. Žydai miesto Taryboje turėjo savo frakciją, kuri rūpinosi žydų bendruomenės reikalais.

Nuo 1921 m. Panevėžyje, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo naujas žydų kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo etapas. Žydai turėjo labai didelę įtaką visam Lietuvos visuomeniniam gyvenimui. Tuo metu atidaryta labai daug mokyklų, kurias steigė žydų tautybės žmonės.

1920 m. rugsėjo 26 d. pradėjo veikti Panevėžio žydų gimnazija – pasaulietinė mokykla, kurioje mokėsi ir berniukai, ir mergaitės. Baigdami jie įgydavo techninį išsilavinimą.

1925 m. įsteigtas Panevėžio kraštotyros muziejus, garsėjęs turtingu archeologijos skyriumi, numizmatikos kolekcija. Muziejaus fonduose buvo apie 15 tūkst. eksponatų.

Po kelerių metų Ramygalos gatvėje atidaryta religinė mergaičių gimnazija. Į ją buvo priimamos mergaitės, įgijusios aštuonmetį išsilavinimą. Joje vienu metu mokėsi 180 mergaičių. Taip pat atidaryta berniukų gimnazija, pastatyta už žydų bendruomenės surinktas lėšas. Visi to meto statiniai buvo statomi iš plytų, jie derėjo prie miesto architektūrinio ansamblio, nors pastatų frontonuose buvo pavaizduota Dovydo žvaigždė, Tora arba menora.

Panevėžys XX a. pr.Nuo Antrojo pasaulinio karo iki Nepriklausomybės atkūrimo

1940–1941 m. žydų tautybės žmonėms buvo tragiški metai. Atėjus tarybų valdžiai, visoje Lietuvoje, o taip pat ir Panevėžyje, buvo uždarytos žydų mokyklos, gimnazijos, spaustuvės, ješibotas. Nacionalizuota daug pramonės, prekybos įmonių, gyvenamųjų namų, taip pat Panevėžio žydų ligoninė.

1940 m. birželio mėnesį, pasikeitus santvarkai, prasidėjo pirmieji trėmimai, kurių neišvengė ir žydai.

1941 m., nacių armijai užėmus Panevėžį, birželio mėnesį prasidėjo pirmieji žydų areštai ir žudynės. 57 areštuotus žydus išvežė į Staniūnų mišką ir sušaudė.

1941 m. liepos mėnesį buvo įrengtas Žydų getas Skerdyklos, Tilvyčio, Jungio,  Upytės ir Klaipėdos gatvių teritorijoje. Iš pradžių gete gyveno 4423 asmenys, tarp jų – 417 vaikų iki šešerių metų.  Žydų perkraustymas buvo vykdomas pagalbinės policijos jėgomis, sutarus su vietine komendantūra.

1941 m. rugpjūčio 17 d. getas buvo likviduotas ir visi žydai sušaudyti. 8 tūkst. žmonių sušaudyta Kurganavos miške (netoli Taruškų); 4,5 tūkst. žydų nužudyti Žaliojoje girioje (Klimbalos apylinkėje). Masinių žudynių vietose šiuo metu pastatyti paminklai ir atminties ženklai su užrašais. Panevėžyje karo metais buvo sunaikinta 95 proc. žydų tautybės asmenų.

1945 m., kai kurie evakuoti žydai iš Vakarų Ukrainos, Rusijos, Uzbekijos, Kazachijos ir kitų vietovių buvo atsiųsti į Lietuvą – sovietinė valdžia stengėsi apgyvendinti kuo daugiau įvairių tautybių žmonių, kad Lietuva būtų daugiatautė respublika. Po karo išgyveno tik nedidelė prieškaryje gyvenusių Panevėžio žydų dalis, kuri grįžo į miesto apylinkes. Daugelis iš jų vėliau išmirė arba emigravo į Izraelį ar Ameriką.

1955 m. spalio 16 d. Panevėžio vykdomojo komiteto sprendimu buvo uždarytos žydų kapinės, o 1966 m. nuspręsta jas visiškai likviduoti. Likę antkapiai buvo panaudoti įvairių objektų statybos darbams. Statant Panevėžio dramos teatrą iš dalies antkapinių akmenų buvo padaryti laiptai ir dekoratyvinės sienos.

Nuo 1945 iki 1990 m. Panevėžio žydų bendruomenės veikla buvo apmirusi. Šiuo laikotarpiu iš Lietuvos emigravo apie 10 tūkst. žydų.

1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atgimė ir Panevėžio žydų bendruomenė. Atsikūrė bendruomenės Taryba, kuriai vadovavo istorikas, publicistas, visuomenės veikėjas Anatolijus Fainbliumas. 1991 m. Tarybos pirmininko pavaduotoju išrinktas Gennady Kofman, nuo 2001 m. einantis pirmininko pareigas. Atsikūrusios Panevėžio žydų bendruomenės pagrindinis tikslas ir uždaviniai buvo judėjiškų tradicijų, turtingos žydų kultūros saugojimas ir puoselėjimas.

1993 m. buvusio geto vietoje Panevėžio miesto savivaldybės ir Žydų bendruomenės pastangomis pastatytas paminklas „Geto vartai“. 1994 m. atidengtas memorialinė lenta ant buvusio ješiboto pastato, o 2001 m. tokiu pačiu atminimo ženklu pažymėti žydų maldos namai.