Vokietija pirmadienį paprašė per 1972 metų Miuncheno olimpinių žaidynių įkaitų dramą žuvusių Izraelio sportininkų šeimų atleidimo ir pripažino atsakomybę už daugybę klaidų, dėl kurių žuvo 11 izraeliečių.

Temos: 2 Vokietija Izraelis Komentarai „Mes negalime kompensuoti už tai, kas įvyko, net už tai, ką jūs patyrėte ir iškentėjote dėl gynybos, nežinojimo ir neteisybės. Man dėl to gėda“, – sakė prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris, kreipdamasis į aukų artimuosius per išpuolio 50-ųjų metinių minėjimo ceremoniją.

„Kaip šios šalies valstybės vadovas ir Vokietijos Federacinės Respublikos vardu prašau jūsų atleidimo už nepakankamą Izraelio sportininkų apsaugą Miuncheno olimpinių žaidynių metu ir už tai, kad vėliau trūko aiškumo, taip pat už tai, kad įvyko tai, kas įvyko“, – pridūrė jis.

Ceremonija vyksta į vakarus nuo Miuncheno esančioje Fuerstenfeldbruko oro pajėgų bazėje, kur įvyko tragiška įkaitų paėmimo kulminacija. 1972 metų rugsėjo 5 dieną aštuoni palestiniečių ginkluotos grupuotės „Juodasis rugsėjis“ kovotojai įsiveržė į Izraelio komandos butą olimpiniame kaimelyje. Užpuolikai nušovė du žmones, o dar devynis paėmė įkaitais. Vakarų Vokietijos policija savo ruožtu surengė nesėkmingą gelbėjimo operaciją. Jos metu kilo susišaudymas, per kurį žuvo visi devyni įkaitai, taip pat penki užpuolikai ir vienas policininkas.

F.-W.Steinmeieris apibendrino visą šį epizodą kaip trigubą nesėkmę: dėl pasirengimo žaidynėms ir jų saugumo koncepcijos, dėl rugsėjo 5 ir 6 dienų įvykių ir „trečiąją nesėkmę, prasidėjusią kitą dieną po nužudymų, – tylą, slopinimą ir užmiršimą“. Jis sakė, kad dešimtmečius buvo nepaisoma aukų kančių, ir pavadino tai „kietaširdiškumo metais“.

Ceremonijoje dalyvavęs Izraelio prezidentas Isaacas Herzogas gyrė F.-W.Steinmeierį už „drąsią ir istorinę kalbą“. „Praėjus pusei amžiaus tai yra svarbus moralės ir teisingumo žingsnis aukoms, šeimoms ir pačiai istorijai“, – sakė valstybinio vizito į Vokietiją atvykęs Izraelio prezidentas.

„Gėdinga“

F.-W.Steinmeieris išvakarėse gėdinga pavadino situaciją, kad Berlynui prireikė penkių dešimtmečių, kol susitarė dėl deramo kompensacijų paketo per Miuncheno olimpinių žaidynių įkaitų dramą žuvusių Izraelio sportininkų šeimoms.

„Tai, jog prireikė 50 metų, kad šis susitarimas būtų pasiektas paskutinėmis dienomis, iš tiesų yra gėdinga“, – sakė F.-W.Steinmeieris, kalbėdamas apie susitarimą, kuriuo aukų šeimoms siūloma 28 mln. eurų kompensacija ir kuriuo Vokietijos valstybė pirmą kartą pripažįsta savo atsakomybę dėl tragedijos. Ilgai planuota ceremonija galėjo patirti fiasko, kilus žuvusiųjų artimųjų ir Vokietijos valstybės ginčui dėl finansinės kompensacijos už artimųjų patirtas kančias.

Tačiau praėjusį trečiadienį buvo paskelbta apie pasiektą susitarimą dėl „istorinių aplinkybių išaiškinimo, pripažinimo ir kompensacijos“, pagal kurį Vokietija pasiūlė 28 mln. eurų kompensaciją arba šešis kartus didesnę sumą nei anksčiau.

Šiuo susitarimu Vokietijos valstybė pripažįsta savo „atsakomybę ir siaubingas nužudytųjų ir jų artimųjų kančias“, – sakoma prezidento F.-W.Steinmeierio ir jo kolegos iš Izraelio Isaaco Herzogo pareiškime.

„Susitarimas negali išgydyti visų žaizdų. Bet jis atveria duris“, – priduriama jame.

„Tai buvo siaubinga“

Žaidynės Miunchene, surengtos praėjus beveik trims dešimtmečiams nuo Holokausto pabaigos, turėjo parodyti naująjį Vokietijos veidą. Tačiau vietoje to renginys sukėlė didelius nesutarimus su žydų valstybe.

Buvęs Rytų Vokietijos rankininkas Klausas Langhoffas stebėjo tuos įvykius iš balkono priešais izraeliečių komandos patalpas. Jis aprašė siaubingas akimirkas, kai matė, kaip įkaitų pagrobėjai išnešė Izraelio imtynininkų trenerio Moshe Weinbergo kūną ir paliko jį gatvėje. „Tai buvo siaubinga. Kai tik pažvelgdavome pro langą ar iš balkono, matydavome ten negyvą atletą“, – AFP pasakojo K.Langhoffas.

Tuometis kancleris Willy Brandtas įvykių grandinę apibūdino kaip „šokiruojantį Vokietijos nekompetencijos liudijimą“ ir po mėnesio subūrė komandosų padalinį GSG9. Tačiau vos po kelių savaičių trys suimti užpuolikai buvo paleisti, to pareikalavus ginkluotiems asmenims, 1972 metų spalio 29-ąją užgrobusiems bendrovės „Lufthansa“ lėktuvą. Dėl tokio atsako įsiutęs Izraelis vėliau pradėjo operaciją „Dievo rūstybė“, skirtą sučiupti „Juodojo rugsėjo“ lyderius. Praėjus keturiems dešimtmečiams po žudynių, Izraelis paviešino su jomis susijusius dokumentus, įskaitant specialiai išslaptintą medžiagą ir oficialią buvusio Izraelio žvalgybos vadovo nuomonę, kurioje peikiama Vakarų Vokietijos saugumo tarnybų veikla.

Policija „neįdėjo nė minimalių pastangų, kad išgelbėtų žmonių gyvybes“, tada teigė tuometinis žvalgybos tarnybos „Mossad“ vadovas Zvi Zamiras, sugrįžęs iš Miuncheno. Daugelį metų po tragedijos aukų artimieji kovojo už tai, kad Vokietija atsiprašytų, leistų susipažinti su oficialiais dokumentais ir išmokėtų deramą kompensaciją. Iškart po žudynių jiems buvo pasiūlyta tik 1 mln. Vokietijos markių (510 tūkst. eurų). Tas siūlymas buvo pavadintas „humanitariniu gestu“, kad jis nebūtų palaikytas kaltės pripažinimu.

2002 metais buvo išmokėta papildoma finansinė kompensacija, tačiau ji tebuvo maža dalis sumos, kurios siekė žuvusiųjų artimieji.

„Po žudynių grįžau namo su karstais, – sakė A.Spitzer. – Neįsivaizduojate, ką mes išgyvenome per pastaruosius 50 metų.“

Vokietijos pareigūnai pripažino, kad pasiektas susitarimas yra tik ilgo kelio pradžia, siekiant ištaisyti pastarųjų dešimtmečių skriaudas. „Po 50 metų buvo sudarytos sąlygos pagaliau susitaikyti su skaudžiu mūsų bendros istorijos puslapiu, pripažinti jį bei padėti pamatus naujai ir gyvai atminimo kultūrai“, – sakoma vokiečių vyriausybės atstovo Steffeno Hebestreito pareiškime.