Dr. Arūnas Bubnys, hab. dr. Alfonsas Eidintas ir LŽB pirmininkas dr. Simonas Alperavičius

2012 m. kovo 22 d., 18.00 val. Lietuvos žydų bendruomenėje, Jašos Heifeco salėje, įvyko šeštasis susitikimas iš renginių ciklo “Likimai” susitikimas su istoriku, diplomatu, rašytoju, hab. dr. Alfonsu Eidintu bei Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriumi dr. Arūnu Bubniu. Susitikimo tema „Lietuvos žydų istorija. Tragiškieji žydų istorijos puslapiai“.

Susitikimo metu buvo pristatomos knygos: A. Eidinto „Antanas Smetona ir jo aplinka“, „Jews Lithuanians and the Holocaust“ II leidimas, istorinio romano „Ieškok Maskvos sfinkso“ vertimas į rusų kalbą, „Antanas Smetonas ir jo aplinka“ bei „Žydai, Izraelis, palestiniečiai”. A. Bubnio sudarytas straipsnių rinkinys „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m.“

Susitikimas tarsi buvo padalytas į dvi dalis. Pirmojoje prof. A. Eidintas daugiausia dėmesio skyrė Holokaustui ir knygai „Žydai, lietuviai ir Holokaustas“. Šią knygą istorikas rašė būdamas Amerikos ambasadoriumi Lietuvai, kai 2002 m. gavo stipendiją ir tris mėnesius kaip eilinis pilietis Vašingtono Holokausto bibliotekoje ir archyvuose studijavo medžiagą apie Lietuvos Holokaustą. Daugiausia medžiagos ten pavyko rasti apie Kauno getą. Pasirodžius šiai knygai prasidėjo Holokausto švietimo programa ir knyga buvo išversta į anglų kalbą ”Jews, Lithuanians And The Holocaust”. Studija skirta plačiajam skaitytojui, kuris mažai žinojo apie Holokaustą. Trečiojoje knygos dalyje analizuojama, kaip Holokaustas paliko pėdsakus dabartinėje Lietuvos visuomenėje. Kaip teigia pats profesorius, sovietmečiu apie žydų tautos tragediją iš viso buvo nekalbama, nes žydų netektys prieštaravo sovietinei ideologijai. Tuo metu neegzistavo tautos, visi buvo tarybiniai piliečiai, tad ir Holokaustas neturėjo nacionalinio atspalvio. Sovietiniuose vadovėliuose taip pat nebuvo užsimenama apie Holokaustą, tad rašyti knygą šia tema prof. A. Eidintui buvo sudėtinga. Knygoje kalbama apie žydų ir lietuvių santykius sudėtingų istorinių išbandymų metu, kultūrinio, ekonominio, buitinio antisemitizmo apraiškas, vertinimo stereotipus, Holokausto pamokas. Autorius taip pat bando perteikti poholokaustinės lietuvių visuomenės nuotaikas ir pastangas suvokti faktą, kad dalis lietuvių aktyviai kolaboravo su naciais žydų žudynių metu.

Holokausto studijų temą pratęsė dr. Arūnas Bubnys. Jo sudarytas straipsnių rinkinys „Holokaustas Lietuvoje 1941–1944 m.“ papildo prof. A. Eidinto studiją, tačiau, kaip pastebi A. Bubnys, nors Holokausto tema pastaruoju metu išleista nemažai knygų, literatūros šia tema vis dar trūksta, visuomenės supratimas pasireiškia paviršutiniškais ir stereotipiškai. Anot straipsnių rinkinio autoriaus, Holokausta Lietuvoje buvo gerai organizuotas biurokratinis procesas, kuriame dalyvavo ne grupelė visuomenės atplaišų, o įvairių rūšių Lietuvos policija.

Naujoje knygoje „Antanas Smetonas ir jo aplinka“ autorius daugiausia dėmesio skiria lietuvių tautos atgimimui ir nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimui XX amžiuje, jos raidai, ypač žmogiškajam metmeniui. Kas padėjo Antanui Smetonai du kartus būnant Lietuvos prezidentu, su kuo jis artimiausiai dirbo konstruodamas ir diegdamas autoritarinės valdžios modelį? Smetoną visuomet rėmė ištikimi draugai, padėjo jam ir tikėjo juo žmona Sofija, Juozas Tūbelis ir jo žmona Jadvyga, tautininkų ideologas kunigas Izidorius Tamošaitis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vladas Mironas ir kiti kunigai, teisininkas Stasys Šilingas, kariškiai Kazys Skučas, Kazys Musteikis. Studijoje ieškoma ir atsakymų, kodėl išsiskyrė Smetonos keliai su Augustinu Voldemaru, Vincu Krėve-Mickevičiumi, generolu Stasiu Raštikiu, Ernestu Galvanausku. Aprašytas ir Antano Smetonos šeimos, artimiausių draugų, bendražygių likimas po 1940 metų okupacijos. Viso renginio metu vyko labai įdomi istorinė diskusija, kuri sujungė kalbėtojus ir klausytojus į vieną visumą, suteikė galimybių kalbėti, abejoti, oponuoti ir sukurti vieną bendrą intelektualų disputą.