“Kad jums, vaikai, niekada netektų to išgyventi, bet visais atvejais atminkite viena – išlikti žmogumi kitam žmogui yra svarbiausia”, – savo dukrai ir sūnui kartodavo šviesaus atminimo Bronislava Čiuberkytė. Šioje nuotraukoje – ji su vyru Petru savo vestuvių dieną.

Tačiau dar keleri metai atgal iki šios svarbios dienos, šios moters veide šypsena buvo reta. Tremtinio dukra su mama ir seserimi gyveno Latvijos pasienyje. Trys moterys pakaitomis išgąsčio kupinomis akimis žvelgė į už langų esančius miškus. Iš jų bet kurią akimirką galėjo atpėdinti JIE. Moterys bijojo garsiai ištarti, kad tie JIE – žydų ieškotojai, kaip pačios juos vadino.

Savo mažoje troboje jos saugojo paslaptį – nedideliame po medinėmis grindimis esančiame rūsyje jos glaudė žydaitę Ruthą ir jos mažylę dukrą.

“Žydukus slėpėme ir jais rūpinomės ne tik mes, bet ir kaimo kunigėlis bei dar pora trobų, – savo anūkams pasakojo Bronislava. – Rizikavome savo gyvybe, bet išlikome žmonėmis, dalinomės duonos kepalu, su lupena virta bulve ir kiekvienu gardesniu kąsniu, kurį pavykdavo parnešti namo.”

Po daugelio metų lietuvės ir žydaitės draugystę nutolino geografija. Bronislava gyvenimą susikūrė Šiauliuose, o Ruth su dukra persikėlė į Izraelį. Tačiau laikas neištrynė skaudžios šių moterų istorijos prisiminimų.

Po daugelio metų lietuvės anūkas Jeruzalėje susitiko su močiutės globotos žydų šeimos palikuoniais. Tai buvo naujos draugystės pradžia. Paženklinta širdį veriančia senelių istorija ir dar sykį pabrėžianti žmogiškumo svarbą.

Pasaulis tai turi išgirsti ir saugoti atmintį.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dalinasi jautriomis ir tikromis #MūsųBendruomenių istorijomis saugančiomis istorinę atmintį. Kviečiame dalintis jomis ir Jus, mieli sekėjai. Atsiųskite istoriją, prisiminimą ir būtinai nuotraukas, žmonių, daiktų, pastatų, gamtovaizdžių bei kitus vaizdiniu iliustracijoms. Rašykite info@lzb.lt  #SupportedByEVZ  #MūsųBendruomenės #OurCommunities  #CoalitionBuilding  #AtmintisAtsakomybeAteitis