Mūrinė Žemaičių Naumiesčio sinagoga. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras.

Bernardinai.lt

Tai beveik puskilometrio ilgio, hektaro dydžio netaisyklingos trikampio formos teritorija, apstatyta mūrais ir trobesiais, kurios susmailėjime meistras, knygnešys ir stalius Dominykas Markvaldas 1928 m. pastatė paminklą Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui. Tai dviejų tarpsnių obeliskas su Gedimino pilies bokšto pavidalo viršūne. Įdomu tai, kad tarp paminkle įamžintų Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvių – viena žydų pavardė. 

Aplink miestelio aikštę išsidėstę namai lyg gyvi eksponatai primena juose veikusias žydų, vokiečių, lietuvių, lietuvininkų parduotuves, smukles, dirbtuvėles. Žemaičių Naumiestyje vyko du savaitiniai turgūs, keli metiniai prekymečiai. Amatais ir prekyba daugiausia versdavosi žydai bei vokiečiai, lietuviai dirbo žemę ir laikė gyvulius, todėl natūralu, kad kūrėsi ir gyveno kiek atokiau nuo miestelio centro.

Žemaičių Naumiestyje veikė muitinė, apie trisdešimt parduotuvių ir smuklių, elektros jėgainė, garinė lentpjūvė, vandens malūnas, mezgykla, kepykla, pradžios mokykla, progimnazija, biblioteka ir kt. Po paskutinio gaisro nuniokotas miestelis buvo gražiai atstatytas, tvarkingiau suplanuotas, nutiesti šaligatviai, išgrįstas centras ir aplink jį išsidėsčiusios gatvės.

Žemaičių Naumiestis kaip paribio miestelis išsiskyrė savo daugiataute kultūrine aplinka. Dar ir šiandien čia stovi trys maldos namai: evangelikų liuteronų, katalikų ir žydų sinagoga. Tiesa, verta paminėti, kad žydų maldos namai Žemaičių Naumiestyje išliko dveji. Vienas jų – medinis.

Manoma, kad žydai į Žemaičių Naumiestį galėjo atsikelti 1527 metais Kęsgailų arba Žygimanto Senojo laikais. Tai, kad čia (jidiš kalba Neishtot) nuo seno gyveno gausi žydų bendruomenė, liudija išlikusi didžiulė 1816 m. pastatyta mūrinė sinagoga ir senosios žydų kapinės.

Be didžiosios sinagogos, kuri buvo vasarinė, žydai turėjo antrus, kur kas mažesnius maldos namus.

Medinė sinagoga naudota daugiausia žiemą, nes šiuo laikotarpiu ji turėjo vieną ryškų pranašumą prieš didžiąją mūrinę – buvo šildoma. Iki mūsų dienų išlikusi Žemaičių Naumiesčio medinė sinagoga yra išskirtinis ne tik Lietuvos, bet ir visos Rytų Europos žydų paveldo objektas. Tai viena iš 17-os teišlikusių, po visą Lietuvą išsibarsčiusių medinių sinagogų. Bet apie ją – kiek vėliau.

Prie baigiančios sugriūti miestelio medinės sinagogos galime matyti ir apleistą, bet kiek labiau prižiūrėtą buvusį rabino namą. Anuomet miestelyje būta ir pradinės žydų mokyklos, pirties, skerdyklos bei senųjų žydų kapinių. Šiose tarp senų paminklų yra vienas iš XIX a. pradžios, skirtas rabinui Abraomui, Vilniaus Gaono broliui. Žemaičių Naumiestyje rabinas buvo ir Abraomo sūnus Elijahu, Vilniaus Gaono sūnėnas.

Žydai Žemaičių Naumiestyje apsigyveno centre (Laisvės ir Pergalės aikštėje) ir priemiestyje esančiose gatvėse (Klaipėdos, Sodų, Birutės, Žaliojo kalno, Žemaitės). Žemaičių Naumiestis nuo senų laikų buvo žinomas kaip prekybos centras. Kasmet čia įvykdavo po keletą mugių; turgūs būdavo kas trečiadienį ir penktadienį, todėl žydai noriai kūrėsi miestelyje ir kėlė jo ekonominį lygį.

Prekyba daugiausia buvo žydų rankose – iš 33 krautuvių net 22 priklausė žydams. Žydai turėjo geležies, cemento, avalynės, laikrodžių, medžiagų, juvelyrinių dirbinių, duonos ir pyrago, smulkių prekių krautuves, prekių sandėlį. Veikė žydų restoranas, aludė, arbatinė, viešbutis ir bankas. Iš aplinkinių ūkių žydai supirkdavo odą, gyvulius, grūdus, naminius paukščius, kiaušinius, sviestą. Nė vienas iš jų nesivertė žemės ūkiu, nors prie savo namų turėjo mažus žemės sklypelius ir sodus, kuriuose dažniausiai augino svogūnus bei česnakus.

Žydai miestelėnams taisė dviračius, laikrodžius, siuvo kepures, veždavo keleivius į Vilnių. Miestelyje būta žydų gydytojo, vaistinės ir pusdaktarės, kuri turėjo nedidelę krautuvę su įvairiomis žolelėmis ir patarinėjo, kaip gydytis.

Iš Žemaičių Naumiesčio yra kilusios tokios asmenybės kaip gydytojas Paulas Valkas ir žydų vaistininkas Julianas Veinsteinas, rabinas ir mokytojas, vienas iš Telšių ješivos įkūrėjų – Šlomo Zalmanas Abelis, Vilniuje išspausdinta jo knyga apie kasdienį rabinų gyvenimą bei Halachą laikoma vienu žymiausių to meto hebrajų literatūros kūrinių.

Išskirtinę vietą tarp iškilių asmenų, kilusių iš šio nedidelio Žemaitijos miestelio, užima architektas, sionistas ir Mahatmos Gandhi bendražygis – Hermanas Kalenbachas. 1904-aisiais susitikimas su M. Gandhi, po kelerių metų peraugęs į intensyvią draugystę, bekylančiam architektui buvo lemtingas. Jis visa galva pasinėrė į paramą M. Gandhi: tapo ištikimiausiu ir pagrindiniu jo veiklos finansiniu rėmėju, kartu organizavo taikias protesto akcijas ir jose dalyvavo pirmosiose linijose.

Žemaičių Naumiesčio sinagogos

Žydų sinagoga šiame miestelyje pastatyta XIX a. pradžioje. Po gaisro XX a. pradžioje didžioji miestelio sinagoga įgavo dabartinį pavidalą. Sovietiniais laikais sinagoga buvo paversta sporto sale. Vėliau kiek perstatyta tarnavo kaip kultūros namai. 

Vyresnio amžiaus žmonės pamena, kad sovietmečiu čia vykdavo koncertai, susirinkimai, buvo demonstruojami kino filmai. Kai 1991 m. kultūrinė veikla buvo perkelta į naujuosius rūmus, sinagogos pastatas liko tuščias ir tylus.

Tuo pačiu metu prasidėjo savivaldybės diskusija dėl Švėkšnos ir Žemaičių Naumiesčio sinagogų su Klaipėdos regionine žydų bendruomene.

2003 m. didžiosios sinagogos pastatas buvo įtrauktas į Šilutės rajono privatizuotinų pastatų sąrašą. Tačiau Lietuvos žydų bendruomenei pasipriešinus pastatas buvo išbrauktas iš sąrašo. 2010 m. vėl kilo privatizacijos klausimas, bet situacija pasikartojo.

2014 m. gegužės 26 d. Žemaičių Naumiesčio žydų sinagoga buvo paskelbta regionine kultūros vertybe. Pastatas saugomas valstybės, todėl jo savininkas privalo laikytis visų paminklosaugos reikalavimų ir įpareigojimų. Savininkas, šiuo atveju – Šilutės rajono savivaldybė, turi rasti lėšų sutvarkyti pastatą.

Istoriko Dangiro Mačiulio teigimu, Žemaičių Naumiesčio žydų maldos namai nėra tipinis sinagogos pastatas. Pasak jo, visas Žemaičių Naumiestis yra unikalus: nedaug yra Žemaitijoje miestelių, kur būtų visų trijų ten gyvenusių konfesijų maldos namai. Miestelyje išlikusi vertinga urbanistika. Netekus sinagogos, kraštovaizdis labai nukentėtų. Dėl šios priežasties istorikas pasiūlė mūrinei miestelio sinagogai suteikti regioninio reikšmingumo laipsnį.

Tam buvo pritarta, ir netrukus šis sakralinės architektūros pastatas tapo regionine kultūros vertybe – paminklu. Šiandien galime tik pasidžiaugti, kad apleistas pastatas savivaldybės ir vietos bendruomenės pastangomis bent iš dalies sutvarkytas. 

Daugelį metų sinagoga stovėjo kiauru stogu, keliose vietose įlūžusiomis lubomis, nuardytomis išorinėmis sienomis. Tiesa, pastarosios buvo paveiktos ne tik ilgapirščių ir vandalų, bet ir nenumaldomai bėgančio laiko. Anuomet žvelgiant į pastatą iš išorės rodėsi, kad tereikia stipresnio vėjo gūsio ir jis sugrius bei virs sudūlėjusių plytų krūva. 

Po atliktų pastato tvarkymo darbų buvo pašalinti krūmai ir vijokliai nuo sienų, stogo, išsaugoti autentiški perdangų fragmentai, demontuotas sovietiniu laikotarpiu pristatytas baltų plytų priestatas, nuvalyti ir sustiprinti šventovės pamatai bei sienos, užsandarintos langų ir durų angos, perdengtas stogas, įrengta pamatų izoliacija, pastato vėdinimo angos, įrengti lietvamzdžiai. Aptverta teritorija ir įrengti vartai. Nors sinagogą supa aukšta tvora, kiekvienas norintysis ją gali nesunkiai apžiūrėti iš visų pusių.

Visai šalia didžiosios sinagogos iki mūsų dienų išlikusi ir medinė Žemaičių Naumiesčio sinagoga, miestelėnų iki šiol vadinama Moterų sinagogos vardu. Ji sovietmečiu buvo pertvarkyta į kino salę, iš dviejų buvusių įėjimų paliktas tik vienas, tačiau viduje, už pastatyto kino ekrano, išliko ir originali sinagogos sienų tapyba. Vis dėlto ir du įėjimai, ir aiškios skirtys viduje – į pagrindinę pamaldų erdvę ir moterų sekciją pastato šiaurės vakaruose, aiškiai nusako, kad sinagoga iki Antrojo pasaulinio karo buvo bendra tiek vyrų, tiek moterų pamaldų erdvė.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sinagogoje kino salės neliko. Šiuo metu buvusios sinagogos pastatas yra apgriuvęs ir apleistas, o kiek ilgiau panaršius internete galima rasti informacijos, kad jis parduodamas už kiek daugiau kaip kelis tūkstančius eurų. Nekilnojamojo turto skelbime nurodyta, kad parduodamas buvęs kino teatras.

Idilišką miestelio žydų pasaulį sukrėtė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Nacistinei Vokietijai užėmus Lietuvą, visi Žemaičių Naumiesčio žydai buvo išvežti į koncentracijos stovyklas Šilutėje ir Aušvice, uždaryti buvusiame gete (dabartinėje Žemaitės gatvėje) Žemaičių Naumiestyje.

1941 m. vasarą vietiniai žydai buvo sušaudyti Šiaudvyčių dauboje. Yra žinoma, kad už nusikaltimus 1961, 1963 m. buvo teisiami Šilutės daktaras Verneris Šojus, buvęs SS unteršturmfiureris, nacistinės valdžios SS vadas ir vietininkas Naumiesčio valsčiuje, Karlas Struvė – įgaliotinis Naumiesčio valsčiuje, nuteisti ir tiesioginiai jų vadai iš Tilžės gestapo ir saugumo.

Antrąjį pasaulinį karą, kitaip nei vietos žydų bendruomenė, išgyveno abi sinagogos, tačiau besimeldžiančiųjų jose nebeliko.