Šaltinis: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Šiame straipsnyje pirmiausia mėginsime aptarti, kokio požiūrio į likusį žydų turtą laikėsi dviejų pagrindinių lietuvių valdžios institucijų – Laikinosios vyriausybės (toliau – LV) ir Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto (toliau – Komitetas), egzistavusių pirmaisiais Vokietijos ir TSRS karo mėnesiais, pareigūnai bei Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovai. Antra, vienos apskrities pavyzdžiu panagrinėsime žydų turto likimą Lietuvos provincijoje. Ar toks modelis galėtų būti pritaikytas ir kitiems Lietuvos regionams, parodys vėlesni tyrimai.
ĮVADAS
Lietuvos žydų turto likimo Antrojo pasaulinio karo metais tyrimas yra neatskiriama holokausto studijų dalis. Tačiau išsamesnių tekstų šia tema iki šiol neturime. Minėtina Emanuelio Zingerio publikacija, kurioje aprašomas Lietuvos žydų kultūros vertybių likimas bei aptariamos jų suradimo ir susigrąžinimo perspektyvos. Autorius rašė ir apie specialiai įkurtos institucijos – Rosenbergo štabo (jo uždavinys buvo išgabenti į Vokietiją okupuotų kraštų kultūros vertybes) pareigūnų veiklą Lietuvoje. Tačiau rimtesnių sekėjų šis tyrimas iki šiol nesulaukė. Kalbant apie žydų turto likimą provincijoje, galima paminėti Rimanto Zizo publikaciją apie Šilalės krašto žydų tragediją, kurioje jis kėlė ir likusio jų turto klausimą. Lietuvos, ir ne tik, tyrinėtojams turėtų būti vertinga kolegų iš Maskvos universiteto archyvinė publikacija apie žydų kultūros vertybių užimtose TSRS teritorijose inventorizaciją bei evakuavimą į Vokietijos gilumą. Džiugu, kad leidinio autoriai planuoja dar vieną tomą, kuris būsiąs skirtas Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Žinių apie žydų turto nusavinimą randame Martino Deano straipsnyje; jame išvardytos pagrindinės turto rūšys bei nusavinimą vykdžiusios institucijos nacių okupuotoje TSRS teritorijoje.
PAGRINDINIŲ LIETUVIŲ VALDŽIOS INSTITUCIJŲ IR KATALIKŲ BAŽNYČIOS ATSTOVŲ POZICIJA LIKUSIO ŽYDŲ TURTO ATŽVILGIU
Pagrindine lietuvių valdžios institucija, be abejo, laikytina Lietuvos laikinoji vyriausybė, egzistavusi vos šešias savaites (1941 m. birželio 23–rugpjūčio 5 d.). Ji jau pirmomis darbo dienomis deklaravo savo siekius, socialinės-ekonominės politikos gaires, ėmė rengti įvairius normatyvinius aktus. Deklaracijose bei įstatymuose atskiro dėmesio sulaukė ir žydai. Vyriausybė, birželio 30 d. posėdyje apsvarsčiusi „Deklaraciją ūkiniais ir socialiniais klausimais“, paskelbė, jog būtina įvykdyti denacionalizaciją ir grąžinti privatinę nuosavybę, tačiau ne be išimčių: „Žydams ir rusams priklausę turtai lieka neginčijama Lietuvos valstybės nuosavybe“, – teigiama deklaracijoje. Liepos 4 d. LV posėdyje ši formuluotė buvo pakoreguota – iš jos pašalinta diskriminacinė nuostata rusų tautybės gyventojų atžvilgiu, bet įrašytas buvęs tarybinis aktyvas: „Nacionalizuoti žydų turtai, o taip pat nacionalizuoti turtai, priklausę kitiems asmenims, aktingai veikusiems prieš lietuvių tautos interesus, lieka Lietuvos valstybės nuosavybe“. Panašios formuluotės išliko ir vyriausybės priimtuose Žemės, Miestų namų ir žemės sklypų, Prekybos ir viešojo maitinimo įmonių, Pramonės įmonių, Lietuvos jūrų ir upių prekybos laivyno denacionalizacijos įstatymuose. Žydams bei asmenims, „aktingai veikusiems prieš lietuvių tautos interesus“, jie neturėjo būti taikomi. Žydams nebuvo taikomi ir vyriausybės nutarimai dėl vertybinių popierių bei indėlių grąžinimo buvusiems savininkams. Jie atsidūrė tarp tų, kuriems buvo atsisakyta išduoti leidimus verstis prekyba ir t. t.