Vilkaviškio žydai. Nuotrauka iš Ralfo Selendžerio archyvo.

SANTAKA Vilkaviškio krašto  laikraštis apie Šmariahu Pustapetskį – žmogų legendą.

Šmariahu Pustapetskis.

Parengta istoriko Antano ŽILINSKO.

Šmariahu – išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „Saugok jį Dieve“. Išskirtinis vardas, lyg gerojo Dievo pirštas, Pustapetskiui skyrė ilgą, prasmingą, pilną negandų ir laimės prisotintą gyvenimą.

Man teko didelė laimė 2009 metais aplankyti žydą, tikrą lietuvį, vilkaviškietį jo kukliame bute Izraelyje. Senolis labai laukė svečių iš savo gimtinės. Sūnaus Efraimo ir jo žmonos Klaros lydimi, mes su žurnalistu Algiu Vaškevičiumi ir savo žmonomis pasibeldėme į Šmariahu namus.

Vos atidarius duris, pasitiko aukštas, tvirtas vyriškis ir gražia suvalkietiška tarme pakvietė pagal seną paprotį pasivaišinti duona ir druska. Stalą puošė saldumynai ir šampanas. Susipažinę apsikeitėme dovanomis. Š. Pustapetskis didžiuodamasis ištiesė iš Lietuvos ambasados Izraelyje gautą laišką: „Žiūrėk, aš Lietuvos pilietis. Reikėjo laukti 68-erius metus, kad man grąžintų pilietybę. Turbūt nedaug kas sulaukė tokios dienos“, – šmaikštavo senolis.

Sibiro tremtiniui, Lietuvos vardą branginančiam ir širdyje ją visuomet nešiojusiam buvusiam vilkaviškiečiui tuometinio mero Algirdo Bagušinsko vardu įteikiau Vilkaviškio savivaldybės ženklą, senojo ir šiuolaikinio Vilkaviškio vaizdų albumus, Vilkaviškio kepyklos „Savas“ juodos duonos kepalėlį. Senolis jį glostė ir ragavo. Atgimė daugybė jaunystės dienų prisiminimų. Į tris garso kasetes netilpo trijų valandų Š. Pustapetskio pasakojimai. Labai žavūs, pilni įvairiaspalvių nuotaikų, netgi anekdotinių situacijų. Atsiskleidė ištisi smetoniško Vilkaviškio kasdienio gyvenimo istorijos klodai.

Pasak Š. Pustapetskio, jo pavardė kilusi nuo Pūstapėdžių kaimo pavadinimo. Iš tiesų, dėl išskirtinės žydų pavardžių kilmės Vilkaviškyje gyveno Vilkaviskiai, Marijampolskiai, Kisiniškiai, Pajevonskiai, Balbieriškiai ir daugelio kitų Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų išeivių.

Š. Pustapetskio teigimu, jo giminės šaknys Lietuvoje yra gilios. Šmariahu gimė Vilkaviškyje 1914 metais liepos 15 d. Likimas jam nešykštėjo skaudžių smūgių – nuo pat gimimo dovanojo tremtį. Jis su kitais žydais Pirmojo pasaulinio karo pradžioje carinės Rusijos buvo išvežtas į tolimą imperijos provinciją.

Grįžęs jau į Nepriklausomą Lietuvą, Šmariahu studijavo mediciną, tekstilės pramonę, karybą. Su broliu Šmueliu lankė Vilkaviškio hebrajišką gimnaziją, tad laisvai kalbėjo ivritu.

Motinos, rusų kalbos mokytojos, paskatintas išmoko rusų kalbą, gerai pažino rusų literatūrą, mokėjo ir vokiškai. Keturiolikos metų įstojo į žydų jaunimo organizaciją „Beitarą“. Šios organizacijos steigėjo Vl. Žabatinskio įkurta organizacija deklaravo dorą, nacionalinį tapatumą, elgesio kultūrą. Šios sukarintos organizacijos nariai turėjo būti sionistų pranašautos žydų valstybės gynėjai.

Š. Pustapetskis studijavo tekstilę Brno mieste (Čekoslovakija), pašauktas į Lietuvos kariuomenę įstojo į karo mokyklą Kaune, Panemunėje. Į karininko prisaikdinamo iškilmes atvyko prezidentas A. Smetona, daugybė generolų, vyko paradas. Atsargos karininkas Š. Pustapetskis toliau tęsė mokslus Brno mieste. Ten 1939 metais susituokė su vilkaviškiete Liuba Uljamperlyte. Susituokė jie vasario 12 d. sinagogoje ir drauge su kitais beitarininkais ruošėsi vykti į Palestiną.

Vokietijai okupavus Čekoslovakiją, jauna šeima grįžo į Lietuvą. Čia dirbo žmonos Liubos tėvo „Pasagos“ metalo gamykloje. Vokietijai 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolus Lenkiją, Š. Pustapetskis buvo mobilizuotas ir priskirtas Vilkaviškio komendantūrai.

1940 metais prezidentas A. Smetona ir daug kitų valdžios žmonių pasitraukė į Vokietiją. Pasak Šmariahu, „daugelis karininkų laužė kardus. Bet aš, kuris buvau sovietų lageryje, kartu su Prezidentu Stulginskiu ir mačiau, kaip kentėjo ir kaip buvo žeminamas šis garbingas žmogus,manau, kad Smetona pasielgė teisingai“.

Viešėdamas pas Sibiro tremtinį Š. Pustapetskį, išgirdau gan įdomų jo pateiktą dviejų diktatorių palyginimą. Hitlerį jis įvardijo kaip Stalino mokinuką.

Lageryje Nr. 7 kartu su juo kalėjęs tremtinys Stasys Ankevičius, buvęs Plokščių (Šakių apskritis) mokytojas, savo atsiminimų knygelėje „Už Uralo, žemės galo“ rašė: „Lageriuose mirtingumas buvo toks didelis, kad iš 1941 m. išvežtųjų sugrįžo tik 10–15 %. Šito žygio Stalinui ir jo klikai gali pavydėti net Muravjovas Korikas, kuris korė ir trėmė tik sukilėlius, o Stalinas savo dalgiu kirto visus: suaugusius, senius, moteris ir vaikus.

Likimo ironija, šio rašinio autorius apie Sibiro tremtį dar tolimais 1965 metais girdėjo iš Š. Pustapetskio ir St. Ankevičiaus tremties draugo iš Rūdos kaimo (Gižų valsčius), Lietuvos šaulio, ūkininko Kazio Žilinsko lūpų.

Jie visi trys iš Vilkaviškio geležinkelio stoties 1941 m. birželio 17 d. išvežti gyvuliniais vagonais iki pat Rešiotų (Krasnojarsko sritis) stoties.

Tame pačiame lageryje Nr. 7 kentėjo ir mišką kirto buvę Lietuvos ministrai, kiti aukšti pareigūnai. Tarp jų – prezidentas A. Stulginskis, ministrai S. Šilingas, K. Tonkūnas, Iz. Tamošaitis, K. Šakenis, E. Stanišauskas, pulkininkas iš Vilkaviškio V. Jasulaitis.

Š. Pustapetskis atsiminimuose rašo, kad „iš trijų tūkstančių atgabentų Lietuvos kalinių gyvi liko šimtas penkiasdešimt žmonių. 1941 m. birželio 14–16 d. iš Vilkaviškio išvežti 535 asmenys, žydų devynios šeimos, 28 asmenys.

Pasak Jeruzalės žydų universiteto profesoriaus Dovo Levino, „bendras tremtinių žydų skaičius arti 7000. Istoriko archyve saugoma apie 900 buvusių tremtinių paliudijimų“.

Š. Pustapetskio lietuvių kalba parašytų atsiminimų apie Sibiro tremtį rankraštis saugomas muziejuje, Paežerių dvaro rūmuose. Jį perdavė jo sūnus Efraimas.

Atsiminimų knygą, parašytą hebrajų kalba „Kelias iš Lietuvos į Sibirą ir Izraelį“ bei sutrumpintus prisiminimus, parašytus lietuviškai, Efraimas perdavė žydų istorijos ir kultūros žurnalo „Brasta“ redakcijai.

Š. Pustapetskis puikiai mokėdamas lietuvių kalbą prisiminimus parašė glaustu enciklopediniu stiliumi, faktus dėstė vengdamas plačių aprašymų.

Jausdamas garbų amžių (Š. Pustapetskis mirė 2010 m., sulaukęs 96 metų) Šmariahu rašė: „Dėl trumpo laiko, kuris man beliko, turiu tik trumpai rašyti“. Kitaip yra jo knygoje, kur pasak „Brastos“ redaktorės Dalios Eipšteinaitės, „šalia unikalių, įsimenamų įvykių sutinkame ir gamtos vaizdų. Tikimės, susilaukus vertėjo, unikalūs prisiminimai taip pat pasieks skaitytojus“.

Tikimės, kad Lietuvos skaitytojas pajus įstabų atsiminimų autoriaus rašymo stilių ir atvers dar vieną puslapį Sibiro tremtinių ir kalinių išgyvenimų istorijose.

Publikuota: 2020-06-22