Senjorus į centrą atveža automobiliu kiekvieną pirmadienį 11val. Juos pasitinka ir su kiekvienu pasisveikina Dienos centro koordinatorė Žana Skudovič . Ji pasakoja, kokie jos globotiniai įdomūs žmonės, visi Antrojo Pasaulinio karo veteranai. Kiekvieno gyvenimas vertas romano. ,, Lenkiuosi prieš juos, jų gyvenimo patirtį“. Žana primena, kad šiandien senjorų klubui ketveri metai. Tokį gimtadienį Viktoras Levinas vadina pačiu gražiausiu, nes ketverių metų vaikai visada nuoširdūs ir sako, ką galvoja. Pats Viktoras jau šešis dešimtmečius gyvena Vilniuje, į kurį iš Odesos jį atviliojo didžioji meilė. Pažintis su moterimi, vėliau tikros žydiškos vestuvės ir visas gyvenimas Vilniuje. Lietuvos Žydų bendruomenės Dienos centrą finansiškai remia tarptautinės organizacijos, kurios padeda žmonėms, nukentėjusiems nuo nacių okupacijos.
Žana pasakoja, kad jiems didžiausia šventė Pergalės diena gegužės 8d. Šiandien klubo gimtadienio proga ji atnešė daug nuotraukų, primenančių, kaip šis žydų senjorų klubas kūrėsi ir žmones, kurių daugelis jau anapilin išėję. ‚,Kaip gaila, kokie žmonės buvo garsūs, žiūriu į nuotraukas ir negaliu be ašarų kalbėti. Štai M. Beršteinas, jis rašydavo humoreskas, dabar sirguliuoja, jau iš namų nebeišeina. Kokie žmonės buvo. Štai devyniasdešimtmetis ateina pėsčiom iš Šeškinės. O čia nuotraukoj moteris,- rodo Žana,- devyniasdešimtmetė dar vairuoja automobilį. O čia aš laiminga, kai pasibaigė vakarėlis, jau buvau pavargus, nes jie mane visi šokdino.
– O čia švenčioniškiai , aš pati iš Daugėliškių,- sako Riva Špiz, kuri ateina į Dienos centrą nuo pirmos jo įkūrimo dienos. Jau seniai Riva gyvena Vilniuje, bet save laiko švenčioniške.
-Visi mano artimieji , tėvai iš Linkmenų,- visi nužudyti per Holokaustą, o aš pati karo metu pasitraukiau į Rusiją, todėl išlikau gyva. Mes pavadinom savo Dienos centrą ,,Ramune‘‘, prisiminę jaunystės dienų būrimą ,,Myli -nemyli“ su ramunių žiedais.
Į erdvų kambarį įeina gydytoja Simona, savanorė, kuri spaudimą pamatuoja, pasikalba su kiekvienu. Kažkas pajuokauja: nesvarbu, koks spaudimas bebūtų, visados malonu išgirsti: 80/120. Tuomet ir senjorų nuotaika geresnė, o gal nuotaika ir kraujospūdis susitvarko, nes gera būti bendraminčių būryje? Visi šypsosi. Po puodelio arbatos ateina ir metas mankštai , kurią veda savanoris iš bendruomenės.
Riva Špiz sako, kad visi pirmadieniais laukia susitikimo kaip šventės: ‚,kai jaučiamės tarp savų, nuotaika puiki, gera pasišnekėti, padainuojam kartu. Mano duktė gydytoja man pasiūlė eiti į klubą, buvau palaidojus vyrą, gyvenau viena. Atėjau ir iškart tapome artimais draugais. Gimimo dienas švenčiam ir šabatą su Žana visados pasitinkam , nes ji visada ką nors įdomaus sugalvoja. Mes visi kaip giminės- geriau nė nereikia.” Graži Dienos centro tradicija –pasitinkant šabatą, susirinkti į penktadienio renginius. Įsimintinas koncertas- šabatas vyko rugpjūtį, kuriame dalyvavo pianistas ir dirigentas Leonidas Dorfmanas ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos solistė mecosopranas Judita Leitaitė. Koncertas buvo surengtas Lietuvos žydų bendruomenėje J.Heifetzo salėje, Vilniuje . Jo organizatorė Žana Skudovič kartu su J.Leitaite su auditorija bendravo bičiuliškai, o visados žavios J.Leitaitės artistiškai atliekami romansai kaip išpažintis apie meilę ir ilgesį suteikė koncertui nepamirštamą įspūdį. Didelę sceninę patirtį sukaupusi, visuomet moteriškumą spinduliuojanti J. Leitaitė, rodos, sutverta šiai muzikai – artistiškumo ir sceninio įtaigumo dėka, puikiai perteikia lyrinių herojų emocijas. Kartu su Leonidu Dorfmanu muzikavimas tapo švente, po kurios dar kurį laiką Dienos centro nariai nenori skirstytis.
Gimtadienius įprasta švęsti su jaunystės prisiminimais. 90-metis nieko nestebina, čia tai įprastas skaičius. Rytoj Žana turi važiuoti sveikinti socialinio bendruomenės centro globotinio su 99-uoju gimtadieniu. O šį pirmadienį Tatjana Efros maloniai šypsosi, kai girdi, kad amžiaus slenkstis ne riba. Tatjanos 91-asis gimtadienis švenčiamas su klubo nariais. Visi klausosi pasakojimo apie jos, žvalgės radistės darbą nacių okupuotoje Baltarusijoje. Antrojo Pasaulinio karo metais Baltarusijoje vyko itin stiprus partizaninis karas prieš nacių okupaciją, partizanai net sugebėjo kontroliuoti dideles šalies teritorijas. Jie sprogdino geležinkelius , sąstatus su karine technika, vyko tikras bėgių karas, – pasakoja Tatjana . Kartą vienu metu partizanai turėjo susprogdinti geležinkelio trikampį Vitebskas-Smolenskas –Minskas ir tai jiems pavyko. Naciai neteko galimybės naudotis geležinkeliu. Parašiutu nuleistos žvalgės į priešo teritoriją, kur ją surado partizanai, pasakojimas apie užšifruotas radijo telegramas, ilgą pavojingą kelionę per pelkynus, sužeidimą primena meninius filmus ir sunku patikėti, kad dvidešimtmetė sugebėjo tiek ištverti ir dabar, sulaukusi 91-erių būti pasitemusi, gražaus stoto ir visada besišypsanti, nepamiršusi nei vieno kovų epizodo ir sako, abejojanti, ar šiuo metu skristų su parašiutu, kurio tuomet jaunystėje iki skrydžio nebuvo net mačiusi. Po karo Tatjana Vilniuje ištekėjo iš didelės meilės už gydytojo Boriso Efroso (1914-2001), kuris atliko pirmąją Lietuvoje širdies operaciją, vėliau tapusio nusipelniusiu gydytoju, medicinos mokslų daktaru.
Tokie tad šiokiadieniai ir šventės LŽB Socialiniame Dienos centre.
