Egidijus Jurgelionis, žurnalas „Veidas“ 2016 m.

Tarp Utenos kiemų, kuriuose užaugo išradėjas, medikas ir Nobelio taikos premijos laureatas Bernardas Lownas ir jį kalbinęs žurnalistas, nėra net pusės kilometro. Tačiau net gyvendami vienu metu jie, ko gero, nebūtų buvę bičiuliai.

1921 m. gimęs B. Lownas iki 14 me­­tų gyveno žydiškoje Ute­noje. Prieš pat Antrąjį pa­saulinį karą iš maždaug 6,3 tūkst. miesto gyventojų apie 3,5 tūkst. buvo Lietuvos piliečiai žy­dai. Holokaustas sunaikino žydų istorinį kultūrinį klodą, bet žydai iš Lietuvos pradėjo trauk­tis dar gerokai iki tol. 1935 m. su šeima į JAV pasitraukęs vienas iš­kiliausių XX amžiaus medikų, išradėjų ir visuomenininkų B. Lownas gyvendamas Lie­tuvoje greičiausia nebūtų pasiekęs tiek, kiek nuveikė emigravęs į JAV.

Atkūrus  Lietuvoje nepriklausomybę mokslininkas du kartus Utenoje lankęsis dėl solidaus am­žiaus nebekeliavo, tačiau mielai dalijosi pri­siminimais apie žydo berniuko gyvenimą tarpukario Utenoje. – Kokia buvo Utenos žydų padėtis tarpukariu?

– Lietuva buvo jauna, besivystanti respublika. De­ja, neprisimenu visų detalių, nes trečiojo dešimtmečio pradžioje dar buvau mažas ber­niukas, tačiau iš artimųjų pasakojimų žinau, kad Lietuva buvo labai demokratiška valstybė ir da­vė nemažai autonomijos tautinėms mažumoms, taip pat ir žydams. Utenoje situacija bu­vo kaip visur: žydų bendruomenė turėjo autonomiją, žydų švietimo sistema buvo remiama, o su piliečiais elgiamasi nepriklausomai nuo jų tautybės. Dvi bendruomenės, kurios pri­klausė vie­na nuo kitos, gyveno visiškai at­skirus gyvenimus, neturėdamos sąveikų vie­na su kita.

Tačiau po 1929 m. situacija smarkiai pasikeitė. Žydų bendruomenės atžvilgiu atsirado ekonominių, socialinių ir kultūrinių suvaržymų. Buvo ribojamas žydų stojimas į universitetus, į medicinos, stomatologijos ar kitokias specializuotas mokyklas Kaune. Tai buvo žydų tautos izoliacija bei rimtas spaudimas bendruomenei emigruoti, ir ta emigracija vyko.

 – O kokie buvo Utenos žydų ir lietuvių kasdieniai santykiai? – Utena visą laiką atrodė padalyta į dvi vi­suomenes. Viena vertus, žydai telkėsi miesto cen­tre, o lietuviai rinkosi periferiją. Dar svar­biau tai, kad dvi bendruomenės, kurios pri­klausė vie­na nuo kitos, gyveno visiškai at­skirus gyvenimus, neturėdamos sąveikų vie­na su kita. Prisimenu tik turgaus dieną, ketvirtadienį. Miesto centras būdavo pilnas arklių tempiamų vežimų, jais lietuviai ūkininkai atveždavo parduoti vaisių, daržovių, kiaušinių, mėsos produktų, kuriuos pirkdavo žydai. Lietuviai užsukdavo į žydų krautuvėles ir pirkdavo ūkiui reikalingų rakandų, įrankių, kai kokių maisto produktų, cigarečių. Be to, žydai buvo geri technikai, mechanikai – teikdavo paslaugas lietuviams.

Taigi vienintelis dviejų šalia gyvenančių tau­tų ryšys buvo ekonominis ir, kaip vėliau pasirodė, tai nebuvo tvarus ryšys. Stiprėjant nacių judėjimui Vokietijoje, tai turėjo neigiamą įtaką ir mažų miestelių bendruomenėms. Lie­tuvių antisemitizmas, kurį aš patyriau vaikystėje, ketvirtajame dešimtmetyje dar labiau su­stiprėjo.

– Su kokiomis antisemitizmo formomis susidūrėte vaikystės mieste?

 – Aš pateiksiu du pavyzdžius, nes manau, kad nėra nieko geriau už asmeninę patirtį. Ryte ėjau viena pagrindinių miesto gatvių, kuri anaiptol nebuvo siaura, ja galėjo nesunkiai prasilenkti du arklių traukiami vežimai. Auto­mobilių tuo metu Utenoje nebuvo tiek daug, o jei koks ir pravažiuodavo, tai visi iš karto su­žiurdavo.

Maždaug 14 metų amžiaus berniukas vedėsi didelį šunį. Tas vaikas staiga sušuko „Žyd!“ ir per gatvę perbėgęs šuo suleido dantis man į šlaunį. Likau kraujuoti vidury miesto.

Bernardas Lownas gimė 1921 m. birželio 1 dieną Utenoje, iš kurios su šeima išvyko 1935 m. 1945 m. baigė Jeilio universiteto Medicinos fakultetą. Gydytojas kardiologas, profesorius, daugybės universitetų garbės daktaras, šiuolaikinio defibriliatoriaus išradėjas, Nobelio taikos premijos laureatas.

Panaši ir kita istorija. Ėjau gatve su mažesniu broliu. Man tuomet buvo 12, o broliui 10 me­tų. Ta pačia gatve priešais mus ėjo berniukas su senoviniu lygintuvu, į kurį turėdavai pridėti žarijų ir tuomet lyginti drabužius. Lai­ky­damas rankoje tą sunkų įnagį, vaikigalis nei iš šio, nei iš to pradėjo kabinėtis. Aš visiškai be reikalo ir kvailai su juo susirėmiau, nors jis už mane buvo kur kas stambesnis. Mano mažasis brolis išsigando ir užšokęs jam ant sprando įsikabino. Tas ėmė mojuoti rankomis ir trenkė ly­gintuvu man per galvą. Iš žaizdos pradėjo smar­kiai bėgti kraujas, aš kritau be sąmonės. Iš­sigandęs brolis parbėgo namo ir pasakė tėvui, kad mane nužudė.

 Tėvas vos nemirė iš streso ir atbėgęs greitai nunešė mane pas gydytoją. At­sipirkau 5–6 siūlėmis, o guzą toje vietoje turiu iki šiol. Be jokios abejonės, tai yra elgsena, kuri palieka gilų pėdsaką atmintyje. Juolab kad už tokius dalykus nebūdavo atsiprašoma, nebūdavo bandoma sušvelninti to pasekmes.

Nebuvo jokios organizacijos, suteikiančios galimybę bent tokiomis situacijomis sąveikauti tarp dviejų tautų ir spręsti bendras problemas.

 – Jūsų tėvas Utenoje turėjo sėkmingai veikiantį verslą. Kodėl šeima nusprendė viską palikti ir išvykti į JAV?

– Taip, mano tėvas iš nieko sukūrė didelį verslą. Iš pradžių pastatė malūną, kuriam reikėjo elektros energijos, todėl iš Vokietijos parsivežė generatorių. Matydamas, kad energijos pagaminama pakankamai, dar pastatė ir lentpjūvę. Tačiau net ir tuomet pagamindavo daugiau elektros energijos, nei reikėdavo, todėl dalį jos atiduodavo bendruomenėms, taigi elektrifikavo Uteną. Tėvui sekėsi puikiai, tačiau geras jo draugas Utenos apskrities viršininkas vieną dieną pasakė: „Tavimi dėtas aš iš čia emigruočiau. Tau ir tavo žmonėms čia gerai nebus.“

Jis nuolat tai kartojo tėvui, tačiau šis neturėjo kur išvykti. Vieną dieną iš Bostono atvažiavo žydas, ku­ris buvo girdėjęs apie tėvą iš jo brolio, 1905 m. išvykusio į JAV ir sėkmingai įsisukusio į avalynės verslą. Jis pasiūlė atvykti į Ameriką 1934 m., kai Čikagoje vyko pasaulinė mugė.

Iš Amerikos tėvas grįžo pakerėtas jos dy­džio, grožio ir galimybių, kurias ši šalis gali su­teikti keturiems jo vaikams. Jis nenustygo vietoje, norėdamas grįžti atgal į JAV. Tačiau motina tam priešinosi. Ji manė, kad visa žydų kultūra, kurią sukūrė vietinės bendruomenės, ir Lie­tuvos žydų identitetas didelėje šalyje bus prarastas. Jei ji norėjo kur nors vykti, tai buvo Izraelis. Tačiau tam reikėjo gauti dokumentus iš Jungtinės Karalystės, o tai nebuvo taip paprasta.

Taigi galų gale buvo tėvo viršus. Ir ačiū Dievui, nes kitaip mes turbūt nebūtume išgyvenę.

– O koks buvo jūsų požiūris į kelionę? – Emociškai kraustymasis iš Utenos man buvo įvairiapusis vidinis konfliktas. Viena vertus, turėjau gerų draugų, su kuriais buvo užsimezgęs tikrai puikus ryšys ir kurių gyvenime galėjau nė karto nebepamatyti. Taip pat yra natūralus ryšys ir su gimtąja šalimi, gimtuoju miestu. Nerimą kėlė tai, kad iš agrarinės šalies kelsiuosi į industrinę valstybę, todėl tiesiog nežinojau, ko tikėtis. Kita vertus, tai buvo milžiniškas nuotykis.

Kelionė iš Lietuvos per Prūsiją, Berlyną, Havrą ir iš ten kelionė laivu į JAV buvo puiki patirtis.

– Rašytojo Česlovo Milošo ir jūsų gyvenimo istorijos labai panašios: panašiu metu gimėte nedideliuose Lietuvos miesteliuose, augote ir brendote daugiakultūrėje aplinkoje, emigravote į JAV, tapote prestižinių universitetų profesoriais, o tarp Nobelio premijų paskyrimo – vos penkeri metai. Daugiakultūriškumo aspektas Č.Milošui buvo itin svarbus. Ką gyvenimas daugiakultūrėje aplinkoje davė jums?

 – Gyvenimas polikultūrinėje Utenoje mane privertė tapti reiklesniu sau, skatino siekti daugiau. Tačiau, kitaip nei Č.Milošo atveju, mano situacijoje svarbesnis žydiškumo klausimas, kuris yra unikalus. Žydai Europoje gyveno 500–600 metų, bet į visuomenę integruoti juos pa­vyko tik Vokietijoje, Belgijoje, Pran­cūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje. O kuo toliau į Eu­ro­pos rytus važiuosime, tuo žydų situacija buvo su­dėtingesnė, mat žydai gyveno vietovėse, kuriose vyravo viršesnė, stipresnė vietinė kultūra.

Dėl to žydai turėjo labiau stengtis. 1980 m. Ženevoje (Šveicarija) Bernardas Lownas įkūrė tarptautinį judėjimą „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“, suvienijusį apie 150 tūkst. gydytojų iš 40 šalių. 1985 m. organizacijai skirta Nobelio taikos premija, kurią atsiėmė B.Lownas ir Sovietų Sąjungos medikas Jevgenijus Čazovas. Nobelio komiteto pareiškime dėl premijos skyrimo sakoma: „Ši or­gani­­­­­zacija davė žmonijai reikšmingos naudos, platindama autoritetingą informaciją ir prisidėdama prie to, kad būtų suvoktos katastrofiškos branduo­linio konflikto pasekmės.“

Pavyzdžiui, mažoje Utenos bibliotekoje bu­vo tūkstančiai Gogolio, Turgenevo, Dosto­jevs­kio, Zola, Hugo ir daugelio kitų puikių au­torių knygų. Nuostabiausia tai, kad daugybė jų buvo jidiš kalba. Būdamas mažas uteniškis aš perskaičiau daugiau knygų nei dauguma JAV koledžų absolventų. Tačiau tokio paties am­žiaus lie­­tuvis tais laikais to nebūtų daręs.

 – Litvakai apskritai laikomi „ypatingais žydais“. Kuo ypatingi ne tik Lietuvos, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse gyvenę žydai? Koks yra jų profesinės sėkmės pamatas?

 – Man atrodo, litvakų sėkmės pamatą sudaro trys dalykai: tradicija, kultūra, švietimas. Žydų kultūra yra knyga – paslaptingai šlovinga Tora, vienijusi žmones šimtmečiais. Žydas turi iš­mok­ti ją skaityti, apie ją diskutuoti ir suvokti kai ku­riuos sudėtingus, ne visiems prieinamus da­lykus. Tai ir padaro žmogų geru šachmatininku, mokslininku ar kt. Kai man buvo penkeri metai, paėmiau į rankas knygą, tačiau mano sesuo ją greitai atėmė. Tuomet aš net skaityti nemokėjau, bet nu­sprendžiau, kad turiu išmokti. Kai mama pa­matė, kad moku skaityti, nuvedė mane į Ute­nos žydų biblioteką ir reikalavo, kad perskaityčiau visas ten esančias knygas. Žinoma, visų ne­­perskaičiau, nespėjau, tačiau tos, kurias pa­jėgiau perskaityti, davė globalesnį pasaulio su­vokimą, išvadavo iš mažo antisemitiško miestelio priespaudos, kuri viską ribojo.

– Ar išvykus į JAV pavyko išlaikyti ryšius su Utenoje likusiais pažįstamais žmonėmis?

– Daugelis mano draugų ir pažįstamų dingo per nacistinės Vokietijos okupaciją… Tačiau su keletu Utenos žydų pavyko susitikti Sovietų Sąjungos laikais, mat JAV ir sovietų mokslininkai atliko bendrus mokslinius tyrimus širdies ligų srityje ir dėl to teko šioje šalyje lankytis.

Kai pirmą kartą atvažiavau į Sovietų Są­­jungą, su Sveikatos ministerijos sekretoriumi sė­­dėjome jo kabinete Maskvoje ir jis planavo mano kelionę po šalį. Jo siūlymas buvo vykti į Minską ir aplankyti didžiulį Karo muziejų, ku­ria­me rodoma, ką naciai padarė Sovietų Są­jun­gai. O mano žmona Luiza vietoj to pasiūlė ap­lankyti mano gimtąjį miestą. Sekretorius sa­vo ka­binete turėjo didžiulį Sovietų Sąjungos že­mė­lapį, tačiau Utena dėl savo dydžio jame net ne­buvo pažymėta.

Taigi jis pakelia telefono ragelį, skambina į Sveikatos ministeriją Lie­tuvoje ir praneša, kad rytoj juos aplankys nusipelnęs Har­vardo profesorius. Kitą dieną su visa delegacija nusileidome Vil­niaus oro uoste ir gavau pranešimą, kad su ma­nimi nori  susitikti kažkoks senas žmogus, ku­ris sakosi mane pažinojęs, kai buvau mažas ber­niu­kas. Ir štai aš matau Kalmaną Mejerį – auk­sa­ran­kį santechniką iš Utenos. Nacių okupa­cijos me­tais jis išsigelbėjo tik dėl to, kad na­gin­­­gą meis­trą sovietai traukdamiesi išsiuntė to­li į Si­bi­rą.

Šiek tiek sutrikęs klausiu, kaip jis sužinojo apie mano vizitą Lietuvoje, juk nuspręsta buvo tik jo išvakarėse. Pasirodo, tuo metu ministerijoje prie telegrafo dirbo moteris iš tos Utenos visuomenės, kuriai priklausiau ir aš. Ji telegramoje matė, kad Bernardas Lownas grįžta į Lie­tuvą, lankysis gimtojoje Utenoje, tačiau niekas nežinojo, kas toks tas Bernardas Lownas. Ir jie bandė atsekti, kas tas asmuo. B. Lownas yra Amerikos gydytojų asociacijos, Gydytojų socialinės atsakomybės asociacijos įkūrėjas ir jos vadovas (1960–1970), JAV ir Kinijos gydytojų draugystės asociacijos prezidentas (1974–1978), buvo JAV ir Sovietų Sąjungos mokslinio ben­dradarbiavimo koordinatorius.

Brukline veikia jo vardu pavadintas Širdies kraujagyslių centras. Daugybė Utenos žydų maždaug panašiu laikotarpiu kaip ir mano šeima emigravo į Kubą, Argentiną, Pietų Ameriką. Į JAV pakliūti buvo sun­­kiau, tačiau daliai pavyko. Tie, kurie pa­kliū­­davo į JAV, pasikeisdavo vardą. Daug kas tai darydavo tiesiog iš reikalo, todėl pasivadindami nauju vardu išsaugodavo pirmąją pa­var­dės raidę ir kartu bent dalelę tapatybės. Taigi jie pradėjo ieškoti, kas toks pavarde, prasidedančia raide „L“, išvyko 1935 m.

Tokių žmonių nebuvo daug ir jie suprato, kad grįžo Boruchas Lacas. O aš sužinojau, kad ministerijoje dirban­ti moteris buvo mūsų šeimos tarnaitė. Kai tąkart nuvykau į Uteną, miestas buvo visiškai pasikeitęs. Tai buvo industrinis miestas, kuriame apie turtingą žydų kultūrą bylojo tik viena likusi žydų šeima.