Sąžinės signatarams atminti

Gyvename gerais laikais – nepalyginsi su tais, kuriuos Lietuvos žydų bendruomenė patyrė prieš aštuonis dešimtmečius. Gyvename laikais, kai daug kas pasiekta, ir kartu daug kas – prieš akis. Gyvename laikais, kai vis dar tenka aiškinti ir gintis – tai darome kantriai, bet ryžtingai. Gyvename laikais, kai visuomenė kryžiuoja ietis dėl idėjų, istorijos, požiūrių ir, svarbiausia, paminklų. Tebūna tai pasakojimas apie du paminklus, kurių nėra.

Švęsime 103-ąsias Vasario 16-osios metines. Kasmet viešai kartojami signatarų vardai rodo, kad mums tai ne tik istorinė data, o konkrečių žmonių asmeninio apsisprendimo triumfas, kurio rezultatu – laisva ir suverenia valstybe – džiaugiamės ir didžiuojamės visi. Vasario 16-osios kontekste prisiminkime dar vieną grupę žmonių, kuriuos aš vadinu Sąžinės signatarais – tai žmonės, kurių apsisprendimo rezultatas yra šimtai išgelbėtų gyvybių.

Per įvairius Holokausto minėjimus dažnai girdžiu pasididžiavimą, kad beveik 900 lietuvių yra paskelbti Pasaulio tautų teisuoliais, tačiau pasigendu jų vardų ir istorijų. Pasigendu konteksto. O kontekstas labai paprastas – pirmosios Lietuvos Respublikos piliečiai, tie patys, kurie kūrė jauną valstybę, atsiliepė į žydų pagalbos šauksmą. Ar susimąstėte, kad ta karta, kuri savo sodybose, butuose ir rūsiuose slėpė persekiojamus žydus, buvo ta pati, kuri kūrė ir pirmąją Lietuvos respubliką? Tai ta pati karta, kurios meno, mokslo, politiniais pasiekimais mes šiandien didžiuojamės, kurių darbus ir likimus cituojame kaip valstybės kūrimo pavyzdį? Tarp jų ir Vasario 16-osios signataro inžinieriaus Stepono Kairio šeima, ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Kazys Grinius, ir vieno iš žymiausių lietuvių kūrėjų M. K. Čiurlionio dukra Danutė Čiurlionytė su vyru Vladimiru Zubovu, rašytojo Balio Sruogos šeima, rašytojo Kazio Binkio šeima, profesorius Pranas Mažylis – senelis to paties Liudo Mažylio, kuris Vokietijos archyvuose rado Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą. Bendrinės lietuvių kalbos kūrėjo Jono Jablonskio dukra Ona Jablonskytė – Landsbergienė bei marti Jadvyga Jablonskienė? Gelbėtoją Stefaniją Ladigienę savo Mama vadino ir nuo Holokausto išgelbėta žydaitė lietuvių literatūrologė, teatrologė Irena Veisaitė. O kur ne būtinai profesoriai ir prezidentai, o paprasti kaimo žmonės, sugebėję padaryti teisingą pasirinkimą. Tai vardai, kurie yra neatsiejami nuo Lietuvos istorijos. Kodėl nenorime pastatyti paminklo jiems, Lietuvos Sąžinės signatarams?

Paminklas įamžintų tas simbolines jungtis tarp žmonių, kuriuos dabar kai kurie nori priskirti skirtingoms stovykloms ar dirbtinai sukurtoms kategorijoms. Bet istorija rodo, kad Sąžinės signatarai yra aukščiau, nei mūsų sukurtos kategorijos. Štai Pasaulio tautų teisuolė Konstancija Bražėnienė, karo metais gelbėjusi žydus, vėliau ištremta į Sibirą, yra Nijolės Bražėnaitės, legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmonos, mama. Jos žygdarbis irgi neturi paminklo, kuris atspindėtų sudėtingą Bražėnų šeimos ir visos Lietuvos istoriją –  ir tokių šeimų Lietuvoje yra daug.

Kasmet Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojami gelbėtojai, o pastaraisiais metais apdovanojimus atsiimantys jų vaikai ir anūkai, didžiuojasi ne tik savo šeimos ir giminės istorija. Jie didžiuojasi Lietuvos istorija, kurioje buvo vietos drąsai, pasiaukojimui, žmogiškumui, sąžinei. Ir dėkingumui. Išgyvenę žydai, jų vaikai, net anūkai jaučia dėkingumą gelbėtojams. Bet mes neturime vietos, kurią aplankę galėtume uždegti pagarbos ir atminimo žvakę, neturime vietos, kurioje pasakotume apie išgyvenimo stebuklą.

Yra ir kitas paminklas, kurio mūsų visuomenėje trūksta. Tai Holokausto aukų memorialas. Vieni sakytų, kad visa Lietuva yra nusėta „paminklais“ – žvyrduobėmis ir prie jų esančiais atminimo akmenimis su užrašais, dažnai skirtiems „tarybiniams piliečiams“. Tačiau holokausto aukų memorialas nėra skirtas konkrečiai vietai, konkrečiam asmeniui – nėra tokio didelio akmens, ant kurio tilptų vardai beveik 200 000 Lietuvoje nužudytų žydų. Ne, šis memorialas irgi yra simbolis, lygiai kaip simbolis yra Vytis, Kalvelė ar paminklas J. Basanavičiui. Stovėdami mūsų miestų gatvėse jie rodo, kad šis asmuo ar reiškinys mums yra svarbus ir vertas visuomeninės atminties. Ne individualios, apribotos šeimos nuotraukomis ir atsiminimais, bet visuomeninės atminties, kuria mes visi dalinamės ir perduodame.

Buvo vilties, kad Panerių memorialas gali užpildyti šią visuomeninės atminties tuštumą Holokausto kontekste. Vieta, į kurią važiuoja visos į Lietuvą atvykstančios politikų ir diplomatų delegacijos, kurią lanko jau ketvirta karta pasaulio žydų, norinčių pagerbti ištisas giminės kartas, užkastas Panerių duobėse, savyje turi daugiau nei pakankamai jėgos. Tačiau projektas stringa. Paneriai nežinančiam praeiviui ir toliau gali pasirodyti tik kelios pušimis apaugusios kalvelės, šalia kurių glaudžiasi kukli baltų plytų kamaraitė. Memorialas? Į šią milžinišką kapavietę trūksta net aiškių rodyklių.

Ir vis dėlto, Nacionalinio memorialo Holokausto aukoms reikia ne tik žydų bendruomenei, litvakams ar diplomatams. Jo reikia Lietuvai. Jo reikia tam, kad visuomeninė atmintis galėtų priimti Holokausto istoriją, o kartu ir Lietuvos žydų istoriją. Jo reikia, nes šioje šalyje mes mėgstame statyti paminklus tiems, kurie mums svarbūs. Ir aš mieliau dalyvausiu diskusijoje, kokį paminklą statyti, nei diskusijoje, ar tokio paminklo mums reikia. Reikia. Kad kartą ir visiems laikams sau pripažintume, kad šioje žemėje įvyko ir baisūs nusikaltimai, ir dideli stebuklai. Ir kad pasakojimas apie du paminklus turi pabaigą.

 

Faina Kukliansky

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė