Visa Lietuvos žydų bendruomenė pažįsta Simą Leviną kaip Lietuvos žydų religinės bendrijos pirmininką. Kauno dvi žydų religinės bendruomenės, Klaipėdos ir Vilniaus žydų bendruomenės yra šios bendrijos narės. S. Levinas buvo pirmasis pokario žydų mokyklos direktorius, taip pat dirbo LŽB Socialinio centro vadovu.

Vilniuje yra vienintelė veikianti sinagoga, kuri yra Pylimo g. ir vadinama Choraline. Kaip ten vyksta maldos?

Maldos vyksta tris kartus per dieną. Maldininkų yra pakankamai. Žydų religija yra sudėtinga, žmonės ateina melstis ryte, dieną ir vakare. Žmogaus gyvenimą reguliuoja atėjimas ir išėjimas iš sinagogos. Tik per Šabatą vyksta vieną kartą. Vasarą susirenka labai daug maldininkų, atvyksta garsūs rabinai, – Vilniaus Gaono pasekėjai. Dažnai visi giriasi savo lietuviškomis šaknimis, nes litvakas reiškia Gaono mokyklos tasą, tai reškia, kad jų tėvai ar protėviai kilę iš LDK teritorijos, daugelis iš Lietuvos. Jie skiria visą dieną maldai, po to išvyksta į Voložiną, kur Talmudo teksto nagrinėjimo metodą, sukurtą Vilniaus Gaono, dėstė jo mokinys Chaimas iš Voložino (1749-1821) specialiai tam tikslui jo sukurtoje ješivoje. Per žydų šventes sinagoga būna pilnutėlė ( taip buvo iki pandemijos), dalyvauja ne vien žydai ateina daug svečių lietuvių. Dalyvauja Lietuvoje reziduojantys įvairių šalių ambasadoriai.

Minjano nariai su Simu Levinu Vilniaus Choralinėje sinagogoje.

Simai, jūs gimėte Šiauliuose po karo, papasakokite, ką prisimenate apie žydų gyvenimą tuomet?

XX a. šeštajame dešimtmetyje Šiauliai buvo keistas miestas. Sovietmetis, dar veikė nelegalios „sinagogos“ butuose. Beveik visi miesto žydai vyrai, išlikę po Holokausto ir karo frontų mūšių,  eidavo melstis. Antrojo pasaulinio karo metu žydai dalyvavo lietuviškoje 16-oje šaulių divizijoje, pradžioje jie visi kalbėjo jidiš arba lietuvių kalba ir nemokėjo rusų kalbos, tai apsunkino jų gyvenimą fronte, nes jie nesuprato komandos, – Simui pasakojo jo tėvas. Su laiku į diviziją įsijungė nemažai rusų, kurie išmokė rusų kalbos.

Neaišku, ko ten buvo daugiau – religingumo ar etninės bendrystės poreikio kalbėtis gimtąja jidiš kalba?  Prisiminti baisius Holokausto išgyvenimus?

O gal instinktyvus psichoterapinis siekis išgydyti savo sielų žaizdas.  Visi norėjo džiaugtis gyvenimu, kurį  stebuklinga likimo loterija  jiems padovanojo.

Miesto žydai laikėsi vienas kito, buvo pasiruošę suteikti paramą visiems, kam to reikėjo. Tai buvo tikrai ne formali  bendruomenė. Jos lyderiu tapo… šeima, turinti didesnį butą. Pas juos ir rengdavom visas tradicines ir Šabato šeštadieninių bendravimo vakarus. Prisimenu, tai vykdavo  iki pat Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo.

Kokia buvo vaikystė, ką jums pasakodavo tėvai, nes dažnai žydai sako, kad tėvai nenoriai jiems pasakodavo arba visai nepasakodavo apie Holokaustą, šeimos narių nužudymą?

Miesto vaikus vadino „žydukais“. Prisimenu, kad Chanuka buvo ypač laukiama šventė. mūsų laukė „chanuka gelt“, „pončikės“- spurgos, “latkės“. Tėvai iš medžio droždavo „dreidlech“. Kai kam pasisekė išsaugoti šeimos relikvijas – (tikrai stebuklas!)  uždegdavom žvakutes ant prieškarinės chanukijos.

Šiandien suprantu – mūsų tėvai darė viską, kad nežinotumėme jų patirčių istorijos. Visi „susimetę“ ruošdavo mums šventes, Chanukos stebuklus.

Ir šiandien dauguma žydų, kilusių iš Šiaulių moka ir kalba jidish kalba. Mes  „fun Šavl“, likimo išmėtyti po pasaulį palaikome ryšį.

Daug tėvų, patyrusių Holokaustą ir pasikeitusį kaimynų elgesį vengė mokyti savo vaikus jidiš kalbos, o tai dar labiau prisidėjo prie jidiš išnykimo. Juk šia kalba parašyta Lietuvos žydų istorija, daug knygų, poezija,-  tai lobis, kurį atrasti ir suprasti nežinant kalbos, bus nelengva.

Ar sovietmečiu į Vilniaus sinagogą žydai galėjo eiti ir laisvai melstis?

Sinagoga buvo žydų bendruomenei atiduota po karo 1947. Tai buvos visai nesuprantama, nes garsiąją Didžiąja sinagogą, kuri apgriauta ir apšaudyta dar stovėjo ir ją galima buvo atstatyti, bet ji buvo sunaikinta 1956m. Žydai po karo rinkosi į sinagogą laisvai, supratę, kad ją atidavė, manė, kad bus tokia pat laisvė kaip prieš karą. Greitai atsikvošėjo, nes pradėjo kviesti jaunesnius maldininkus į ,,partkomus“, aiškinti, kad tarybinis žydas į sinagogą neina… Turėję kartų gyvenimo patyrimą, žydai greitai suprato… Tuo metu 1,7 procentai – (3000) tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės buvo ištremti, nes dauguma jų buvo pasiturintys. Sinagogoje lankėsi dauguma pagyvenusių žydų, jie žinojo visas maldas, buvo skaitę Torą.

Labai greitai sinagogoje atsirado macos kepimo savadarbė mašina, kuri dabar ten tebestovi kaip ypatingas paveldas.

Prasidėjus Lietuvos atgimimui buvote Lietuvos žydų bendruomenės atkūrimo vienas  aktyviausių dalyvių, pirmasis Vilniaus žydų mokyklos direktorius ir šios mokyklos idėjinis vadovas, visuomet pasisakydavęs ir paaiškindavęs visuomenei tokios mokyklos būtinybę. Dabar, kai mokykla – Šolomo Aleichemo ORT gimnazija – tapo viena geriausių Lietuvoje, niekam jau nebekyla abejonių dėl jos poreikio. Ar buvo paprasta mokyklą kurti, kaip tai įvyko?

Tai buvo ilgas procesas. Atgimimas mus įkvėpė, žydai taip pat eidavo prie laužų, prie parlamento, man teko garbė užeiti į saugomą parlamentą ir mačiau apsaugą, kuri pakaitomis miegodavo su šautuvais. Tuomet galvojau, kaip jie įsivaizduoja su tais šautuvais apginti parlamentą? Čia tikri didvyriai, pilni entuziazmo, šautuvai senoki, jie pasmerkti mirti už Lietuvą. Aš tą vaizdą dabar matau, jis man stovi akyse. Atgimimo dvasia buvo ne tik lietuviams, ji buvo visiems. Ji uždegė norą atkurti žydų mokyklą.

Dauguma žydų nebemokėjo žydų kalbos, nebuvo skaitę žydų istorijos, nepažino savo tradicijų. Žydais tapo, nes taip užrašyta pase. Kokia idėja gali suburti žmones? Mokykla. Žmogus, kuris 1989m. atkūrė Lietuvos žydų sporto klubą Makabi, – Semionas Finkelšteinas, mus įkvėpė kurti mokyklą. Aš jau buvau patyręs mokytojas, dirbau Panevėžyje mokyklos direktoriumi, Vilniaus universitete rašiau daktaro disertaciją.

Vilniaus Švietimo skyrius stebėtinai palankiai reagavo į žydų norą kurti žydišką mokyklą su dėstomąja lietuvių kalba. Pradžioje mums geranoriškai davė patalpas rusų mokyklos direktorė Larisa Jalovaja. Reikėjo pereinamojo laikotarpio, suburti tėvus, kad jie ateitų į mokyklą, pamatytų mokytojus, patys atsisėstų mokytis, suprastų mokymo ir dėstymo kultūrą. Reikėjo perversmą padaryti žmonių sąmonėje. Juk žmonės neatiduoda savo vaiko į nepažįstamų žmonių rankas. Tai truko dvejus metus. Mes darydavome gerus renginius, pamokėles. Tėvai pratinosi prie mokyklos idėjos, matė mokytojus, mokėsi hebrajų ir jidiš kalbų.

Prisimenu, kad visas išradingumas ir entuziazmas, kurį įkvėpė Frida Zimnienė buvo nepaprastas. Ji traukė visus ateiti mokytis į žydų mokyklą. Klausdama: ,,ar tu žydas, ar nežydas? Jei žydas, tai kodėl neateini.“

Man labai padėjo Švietimo ministras, akademikas profesorius Henrikas  Zabulis. Gavome savo patalpas. Po dviejų pasiruošimo metų atidarėme pirmąją klasę su lietuvių kalba. Pirmoji pradinių klasių mokytoja buvo mano žmona.

Mes abu su Miša Jakobu, kuris tuomet buvo mano pavaduotoju ir matematikos mokytoju, dirbome išsijuosę. Dieną mokėsi vaikai, o vakare ateidavo mokytis tėvai.

Tokia buvo pradžia.

1991 m. Simas Levinas išvyko į Izraelį, garsi žydų organizacija JOINT jį paskyrė kurti žydų bendruomenes Rusijoje,Tolimuosiuose rytuose.

Šolomo Aleichemo žydų mokyklos, o dabar gimnazijos, direktoriumi tapo M. Jakobas. Praėjo daugiau nei 30 metų. Gimnazija tapo viena geriausių Vilniuje, į kurią pakliūti norėtų daugelis. Joje mokosi žydai, lietuviai. Nuo 2020m. direktore dirba Ruth Reches.

Simą Leviną kalbino Ilona Rūkienė