Vytautas Bruveris, lrytas.lt
Šalyje iškilmingai paskelbti Lietuvos žydų istorijos bei Vilniaus Gaono metai eina į pabaigą, o Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) dairosi į savo namų duris ir galvoja, kad teks juos palikti. Mat ją iš ilgametės savo buveinės sostinės centre, buvusio žydiško Vilniaus ir sinagogos pašonėje gena nesantaika su valstybės institucijomis.
Antstoliai ir mūrininkai, viduryje baltos dienos užmūriję vieną iš pastato, kuriame įsikūrusi LŽB, koridorių – tokį groteskišką posūkį šiomis dienomis įgavo užsitęsę bendruomenės ir valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus bei Kultūros ministerijos nesutarimai. O ir prieš tai būta epizodų, kurie atrodė gana dviprasmiškai – pavyzdžiui, muziejaus raštai LŽB tarybos nariams su kaltinimais jų vadovybei, tai tiesiogiai mėginant daryti politinį spaudimą tautinei bendruomenei.
Atitverta nauja siena LŽB dabar renkasi, kuriuo keliu eiti – ar visa galva panirti į teisines kovas, ar tiesiog susidėti daiktus ir eiti į gatvę. O dėl ko visa tai vyksta? Dėl to, kaip pasidalinti bendrą kiemą, į kurį pretenduoja tiek bendruomenė, tiek muziejus, įsikūrę tame pačiame pastate. O Kultūros ministerija, užuot pamėginusi atlikti tarpininkės ir moderatorės vaidmenį, to nepadarė. Kaimynai – kartu, bet atskirai.
Vilniaus Gaono muziejus, kuris šį pavasarį papildė savo pavadinimą ir dabar vadinasi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejumi, puoselėja ambicingus planus – tapti bene svarbiausia šalyje žydų istorijos ir kultūros paveldo įamžinimo ir atminimo vieta.
Tad muziejus dalyvauja Europos sąjungos pinigais finansuojamame projekte, kurio tikslas – sukurti Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejų, kaip valstybinio Gaono muziejaus padalinį ir apskritai atnaujinti bei „aktualizuoti“ dabar muziejaus užimamą pastatą. Mat muziejus įsikūręs istoriniame pastate Vilniaus centre, kurį dalijasi kartu su LŽB.
Šis pastatas priklausė hebrajų gimnazijai „Tarbut“. Teisingiau, dar 2002 m. muziejus, kuris visą pastatą, priklausantį valstybei, valdo patikėjimo teise, sudarė su LŽB neterminuotą maždaug pusės pastato patalpų panaudos sutartį. O rengdamasis didžiajam projektui muziejus pastatą padalijo į du turtinius vienetus – vieną sau, o kitą – LŽB.
Pastarosios atstovai tvirtina, kad tai buvo padaryta be jos žinios. O tai juos stebina ne mažiau, nei tai, jog muziejus net neinformavo jos apie savo planus dėl projekto – ką jau bekalbėti apie pasiūlymą jame sudalyvauti.
Tačiau šią gegužę muziejus įspėjo bendruomenę, jog nutraukia su ja panaudos sutartį, nes taip jį įpareigoja pernai priimti įstatymai, nurodantys visiems panaudos davėjams nutraukti tokias neterminuotas sutartis.
Muziejus teigia kartu pasiūlęs LŽB sudaryti naują, terminuotą sutartį, tačiau LŽB nei į pranešimus, nei į siūlymą esą niekaip nereagavo. Tuo tarpu pati LŽB tvirtina, jog tai nereiškia, jog ji sėdėjo rankas sudėjusi ar miegojo. Priešingai – intensyviai planavo, ką toliau daryti, kartu su Geros valios fondu (GVF), kuris skirsto pinigus, kasmet mokamus iš Lietuvos valstybės biudžeto žydų bendruomenių kultūrinėms ir religinėms reikmėms, kaip kompensaciją už Holokausto praradimus.
Po ilgų ir intensyvių svarstymų GVF nusprendė, jog fondas, nepažeisdamas savo nuostatų bei principų, vis dėlto gali pasielgti taip, kad LŽB įsigytų dabar užimamą pastato dalį savo nuosavybėn. Nuspręsta, kad tos lėšos, kurių reikėtų pastato įsigijimui, tiesiog nebūtų pervestos iš biudžeto GVF veiklai. Kalbama apie maždaug milijono eurų sumą.
Tuomet, pagal LŽB sumanymą, ji ir toliau galėtų naudotis ta pastoge, kurioje jau tvirtai įsišaknijo ir įsikūrė per daugelį metų ir kuri naudojama kultūrinei bei socialinei įvairių bendruomenės atstovų veiklai. Nepasidalija kiemo
Tačiau kas gi tapo pagrindiniu nesutarimų tarp LŽB ir muziejaus objektu? Ogi pastato, kuriame įsikūrusios abi organizacijos, kiemas. Mat LŽB, nusprendusi, jog jai geriausia būtų nusipirkti būstą, kuriame yra įsikūrusi, yra įsitikinus, kad maždaug milijono eurų, kurių tam reikėtų, neverta išleisti, jei į šią kainą neįeitų ir kiemas ar bent jo dalis. Tačiau kiemo ar bent jo dalies reikia ir muziejui – vien jau tam, kad galėtų čia vykdyti veiklas ar organizuoti parodas, numatytas ir europiniame projekte. Taigi, GVF pasiūlė muziejui pasidalinti kiemą taip, kad būtų užtikrintos abiejų reikmės.