Macai

Pesach – tai pavasario šventė, susijusi su žydų išėjimu iš Egipto – pradedant 15-ąja nisano diena, ji tęsiasi ištisą savaitę. Šioje švenčių grupėje neretai ji laikoma svarbiausia; tai grindžiama Išėjimo knygos žodžiais apie nisano mėnesį: „šis mėnuo jums žymės mėnesių pradžią“ (Iš 12, 2) – senovėje žydų metų pradžia buvo nisano mėnuo. Be Pesacho, ši šventė dar turi ir kitų pavadinimų: pavasario šventė, mūsų išvadavimo metas, macų šventė. Šie epitetai žymi skirtingus šventės aspektus. Kalbėdami apie laisvę, apie fizinį išvadavimą iš Egipto vergystės, žydų išminčiai pažymi, kad po šio prasidėjo dvasinis išsivadavimas, laisvų žmonių psichologijos formavimasis. Tik tokiai bendruomenei ir buvo galima įteikti „dvasinę konstituciją“ – Torą. Žydų tautos dvasinis atgimimas siejamas su pavasariniu gamtos, ypač Izraelio žemės – žydų kelionės iš Egipto tikslo, – atgimimu. Per Pesachą sinagogoje skaitomos poetiškos Giesmių giesmės eilutės: „Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo. Žemė nuberta žiedais, tuojau metas vynmedžius genėti, ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje“ (2, 11–12). Šis tekstas pasirinktas dar ir dėl to, jog laikomas Dievo ir tautos ryšio alegorija: „Dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos!“ (Gg 8, 6).

Pagrindinė Pesacho reikšmė yra „praėjo pro šalį“, ji primena Išėjimo knygoje aprašytą dešimtąją „Egipto bausmę“, kai buvo išžudyti Egipto naujagimiai, o žydų namus, pažymėtus avinėlio krauju, mirties angelas aplenkė. Po šios bausmės faraonas iškart sutiko žydų tautą išleisti iš Egipto. Toks šventės pavadinimas įsitvirtino dar ir todėl, jog Šventyklos laikotarpiu šio įvykio atminimui buvo aukojamas avinėlis, o auka vadinama pesach.

Visą šventės laiką nevalgoma rauginta duona arba raugo turintys produktai, todėl pasirengimas šventei prasideda nuo macų – paplotėlių iš miltų bei vandens – kepimo. Jie šventei suteikė dar vieną pavadinimą. Reikalavimas septynias dienas valgyti macus išdėstytas Biblijoje (Įst 16, 3): tai priminimas apie skubotą išėjimą iš Egipto, kai net nesuspėjo iškilti duonos tešla (Iš 12, 39). Iki Antrojo pasaulinio karo Rytų Europos miesteliuose macai buvo kepami arba namuose, arba bendruomenės kepykloje, kur lengviau paruošti didelę krosnį pagal visus griežtus Pesacho reikalavimus. Vengiama bet kokio raugo – chamec, šventės dienomis jo neturi būti nei ant stalo, nei namuose. Išvakarėse šeimininkas, paprastai lydimas vaikų, paskutinį kartą apeina namus su plunksnele ir mediniu šaukštu ir jei dar randa nors trupinėlį chamec, sušluoja plunksnele į šaukštą ir šį sudegina (paprastai keli trupiniai būdavo paliekami juos rasiančių vaikų džiaugsmui). Pesachui neretai naudojamas specialūs indai, į kuriuos niekuomet nebuvo dėti ar pilti raugo turintys patiekalai.

Pirmas, antras ir paskutinis šventės vakaras pažymimas ypač iškilminga vakariene – seder. Šis žodis reiškia „tvarką“, ir iš tikrųjų, Pesacho vakarienė griežtai reglamentuota: pradedant tam tikrais patiekalais (karčios žolelės, kiaušinis, merkiamas į sūrų vandenį, krienai ir kiti vergovės kartėlio simboliai) ir baigiant maldomis bei giedojimu. Sederio vedėjas (paprastai vyriausias šeimos vyras) sėdi galustalėje atsirėmęs į pagalves (fizinės laisvės simbolis) ir skaitoHagadą – išminčių sudarytą Išėjimo knygos fragmentų, jų aiškinimų, pasakojimų, maldų ir liturginių himnų rinkinį. Hagadoje išdėstyta jos skaitymo motyvacija: „Egipte mes buvome faraono vergai, ir Dievas, mūsų Viešpats, ryžtinga ir tvirta ranka mus iš ten išvedė […] Privalome pasakoti apie išėjimą iš Egipto. Ir kas daugiau papasakos, bus pagirtas.“ Klausydami Hagados, sederio dalyviai išgyvena žydų tautos kelią iš vergovės į laisvę, iš Egipto – į Pažadėtąją žemę: „Kiekvienos kartos žmogus privalo manyti, tarsi jis pats būtų išėjęs iš Egipto.“Hagada persmelkta laisvės ir lygybės dvasios. Pradžioje sakoma: „Štai prasta duona, kurią mūsų tėvai valgė Egipto žemėje. Kiekvienas alkanas tegu ateina ir valgo. Kiekvienas vargingas tegu ateina ir dalyvauja sederyje. Šiais metais – čia, kitais metais – Izraelio žemėje. Šiais metais – vergai, kitais metais – laisvi žmonės.“ Turimas omeny ne tik kasdienės priespaudos atsikratymas, bet pirmiausia – mesijinis išvadavimas ir gyvenimo diasporoje pabaiga. Hagadospaskutiniai žodžiai nuskamba tarsi aidas: „Kitais metais atstatytoje Jeruzalėje“ – t. y. vėl reiškiama Mesijo atėjimo ir Šventyklos atstatymo viltis. Baigiantis šventinei vakarienei ant stalo pastatoma graži taurė su vynu, durys paliekamos šiek tiek praviros. Tai vadinamoji pranašo Elijo (Mesijo šauklio) taurė.

Dėl pareigos „pasakoti daugiau“ ir tos aplinkybės, kad iš Egipto išeita naktį, susiklostė paprotys užtęsti sederį iki vėlumos. Stengiamasi, kad vaikai, kurie būtinai turi dalyvauti vakarienėje (iš Egipto išėjo visa bendruomenė), nenuobodžiautų ir neužmigtų jai nesibaigus: jiems uždavinėjami tradiciniai klausimai („kuo ši naktis skiriasi nuo kitų?“ ir pan.), baigiantis sederiui pasiūloma surasti paslėptą maco gabalėlį – afikoman, o radusiam įteikiama dovana.

Pasirengimas Pesachui ir jo šventimas buvo dideli įvykiai, juos pastebėdavo ir savaip vertino žydų kaimynai. Lietuvoje ši šventė buvo vadinama žydų Velykomis, nes ji vyko beveik tuo pačiu metu kaip krikščioniškosios Velykos, nors žydų kaimynai žinojo, jog žydai netiki Jėzumi Kristumi, todėl Velykų nešvenčia.

Larisa Lempertienė