Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Leonidas Melnikas. Evgenios Levin nuotrauka
bernardinai.lt
Lietuva – valstybė su vertinga daugiataučio ir daugiakultūrinio sugyvenimo patirtimi. Šalį, kurią turime ir mylime šiandien, kūrėme visi – įvairių tautų atstovai.
Kultūrų įvairovė yra ne tik ekonomikos varomoji jėga, bet ir kaip priemonė, padedanti geriau patenkinti intelektualų, emocinį, moralinį ir dvasinį gyvenimą. Mūsų pareiga saugoti ją kaip gyvastingą ir atsinaujinantį turtą, paveldą, kuris nuolat kinta – dinamišką procesą, užtikrinantį žmonijos išlikimą.
Pasakojimų cikle skirtingų kartų ir patirčių tautinių bendrijų atstovai pristato jums savo Lietuvą. Tokią, kokią jie pamilo, kokia pakeitė juos ir kokioje jie paliks savo kultūrinį pėdsaką. Ir nors cikle pasakojama apie skirtingų amžių ir tautybių asmenis, visi jie turi vieną bendrą bruožą – tai begalinė meilė šaliai, kurioje gyvena.
Kviečiame kartu su Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų atstovais leistis į įvairovės kupiną kelionę po Lietuvą, kurią kiekvienas mylime – skirtingą ir jungiančią.
Lietuva – valstybė su vertinga daugiataučio ir daugiakultūrinio sugyvenimo patirtimi. Šalį, kurią turime ir mylime šiandien, kūrėme visi – įvairių tautų atstovai.
Kultūrų įvairovė yra ne tik ekonomikos varomoji jėga, bet ir kaip priemonė, padedanti geriau patenkinti intelektualų, emocinį, moralinį ir dvasinį gyvenimą. Mūsų pareiga saugoti ją kaip gyvastingą ir atsinaujinantį turtą, paveldą, kuris nuolat kinta – dinamišką procesą, užtikrinantį žmonijos išlikimą.
Pasakojimų cikle skirtingų kartų ir patirčių tautinių bendrijų atstovai pristato jums savo Lietuvą. Tokią, kokią jie pamilo, kokia pakeitė juos ir kokioje jie paliks savo kultūrinį pėdsaką. Ir nors cikle pasakojama apie skirtingų amžių ir tautybių asmenis, visi jie turi vieną bendrą bruožą – tai begalinė meilė šaliai, kurioje gyvena.
Kviečiame kartu su Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų atstovais leistis į įvairovės kupiną kelionę po Lietuvą, kurią kiekvienas mylime – skirtingą ir jungiančią.
Leonidas Melnikas
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys
Vaikystėje, kai eidavome į svečius ir lankomuose namuose nerasdavau pianino ar fortepijono, man būdavo keista, kaip žmonės gali gyventi be muzikos instrumento. Apskritai tuo metu muziko profesija buvo labai gerbiama, ir muzikai galėjo jaustis laisviau nei daugelio kitų profesijų atstovai. Juk kai nuolat groji Bachą, Mozartą ar Beethoveną, niekas tau negali pareikšti politinių priekaištų, tik muzikinius.
Nuo pat pirmos klasės mokiausi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje. Tėvų džiaugsmas, kad muzikuoju, ir padrąsinimas padėjo įveikti pirmuosius barjerus, o vėliau jau atsirado inercija – taip atėjo aštuntoji klasė, kuri buvo konkursinė, ir reikėjo apsispręsti, kas lieka, o kas eis kitu keliu. Pasilikau. Klasėje mūsų buvo nedaug, baigėme, rodos, vienuolika žmonių, todėl mokytojų ir mokinių ryšys buvo labai šeimyniškas ir draugiškas, dėmesingas. Mokėmės pagal kiek kitokią programą, nei buvo įprasta kitose mokyklose – nuo pirmų klasių mokėmės muzikinius dalykus, jų vis daugėjo, o 10 klasėje baigėme mokytis tiksliuosius bendrojo lavinimo dalykus – chemiją, fiziką, matematiką, ir 11-oje klasėje mums beliko socialiniai, humanitariniai mokslai bei, žinoma, muzika.