Emanuelis Zingeris,

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras

Faina Kukliansky

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė

Perskaitėme Rusijos prezidento Vladimiro Putino straipsnį „Tikrosios 75-mečio pamokos pasauliui: II-asis pasaulinis karas“, pasirodžiusį JAV konservatyviame žurnale „The National Interest“ ir Rusijos opozicinėje ir valdžios pozicijas atstovaujančioje žiniasklaidoje.

Jaučiame būtinybę pasidalinti su skaitytoju mintimis, kurias, mūsų šalyje įsitvirtinant raudonajam totalitarizmui, o jį pakeitus rudajam, ir pagalvojus apie Lietuvos Respublikos piliečių — žydų likimą,

Mano ir dabartinės LŽB pirmininkės ir daugelio Lietuvos žydų kilmės piliečių motinos, tėvai, giminės kalėjo Štuthofo (išvaduoti SSRS) ir Dachau (išvaduoti amerikiečių) koncentracijos stovyklose. Mano ir Fainos Kukliansky motinos per stebuklą išliko Štuthofe gyvos.

Beveik visi giminaičiai žuvo. Sovietų kariuomenė paskutiniais mėnesiais išgelbėjo mūsų artimųjų gyvybes. Vakarų sąjungininkai iš baisiosios Dachau koncentracijos stovyklos išlaisvino motinos brolį Mendelį Tatarskį, buvusį Šiaulių malūnininką Fainos senelį Giršą. Nemaža dalis išlikusių koncentracijos stovyklų kalinių neišvyko į JAV ar Palestiną gyventi laisvai, nes dar tikėjosi pokario Lietuvoje pamatyti vieną kitą galbūt likusį gyvą artimą žmogų. Taip, už tai, kad esame gimę pokario metais, esame skolingas tiems, kurie padėjo galvas kovodami su naciais.

Tačiau Rusijos Prezidentas Vladimiras Putinas, neva kalbėdamas nuo „Didžiojo tėvynės karo“ (jo sąvoka, kartojant SSRS istorijos vadovėlius) visų nukentėjusių Lenkijos ir Baltijos tautų, įskaitant žydus, vardu, iš esmės, Rusijos ir Vakarų ekspertų vertinimu nutylėjo ne tik Žiemos karą su Suomija. Jis nutylėjo pirmosios sovietinės okupacijos metu vykdytas masines represijas prieš SSRS aneksuotų šalių tautas, ypatingai žydus. Vėliau masinė Sovietų Sąjungos ir jos satelitų kova prieš sionizmą ženklino beveik visą komunistinės valdžios valdymo laikotarpį. Žmonės vadovėlius hebrajų kalba slėpė savo namuose ir už tai būdavo persekiojami. Pokario metais tapo plačiai išplėtoto refusininkų judėjimo, kuris dažnai baigdavosi žmonių įkalinimu. Tų, kurie norėdavo ištrūkti iš Sovietų sąjungos į Pažadėtąją žemę – Izraelio valstybę. JAV į tai atsakė iki šiol veikiančia 1974 m. Jacksono-Vaniko pataisa – sankcijomis prieš Sovietų sąjungą.

Nemažai Lietuvos žydų, būdami išsilavinusiais, veikliais ir sumaniais žmonėmis pirmojoje Lietuvos Respublikoje buvo tarsi sėkmės etalonas. Žydų politinės partijos, vykdančios veiklą jidiš kalba, buvo mažiau valdžios cenzūruojamos nei lietuvių. Žydų liaudies bankas (Jidishe Folksbank) klestėjo, turėdamas filialus visuose miesteliuose, švietimas jidiš ir hebrajų kalbomis rėmėsi galingu gimnazijų tinklu. Bolševikų išgujimas iš Vidurio ir Šiaurės Europos 1918–1920 metais ir nekomunistinių valstybių susikūrimas leido susiformuoti galingai ir moderniai, etninei ir politinei žydų kultūrai Rytų Europoje. Visa tai buvo sunaikinta naciams ir jų vietiniams talkininkams organizavus barbarišką Europos žydų išžudymą.

Ponas V. Putinas „pamiršo“ paminėti keletą reikšmingų detalių. Lietuvos žydai, turėdami etninio tęstinumo garantiją nepriklausomoje Lietuvoje, tapo labiausiai sovietų okupantų persekiojama tautine grupe. Represuotų nepalankių sovietų valdžiai žydų partijų atstovų, „buržuazinių elementų“ procentiškai buvo du kartus daugiau negu represuotų lietuvių kilmės žmonių. Trėmimai vienodai skaudžiai palietė visas tautines grupes, bet santykinai labiausiai trėmimų metu nukentėjo žydų bendruomenė – ištremta 1 proc. žydų bendruomenės narių (lietuvių – apie 0,5 proc.). 1941 m. Statistikos valdybos duomenimis, iki nacių okupacijos Lietuvoje gyveno apie 208 000 žydų, jie sudarė 6,86 proc. Lietuvos gyventojų. Tad vagonuose į Sibirą skambėjo ne tik lietuviška giesmė „Marija, Marija, skaisčiausia lelija“, bet ir graudžios dainos jidiš kalba. Kai pono V. Putino širdis galbūt suminkštės ir jis įsileis „Misijos Sibiras“ dalyvius tvarkyti senolių kapų gulaguose, gal ten galų gale atsiras ir antkapiai su Dovydo žvaigžde.

V. Putinas teigia, kad Baltijos šalių prisijungimas prie SSSR įvyko abipusio susitarimo pagrindu, pritariant vietos valdžiai. Gražus vaizdelis, pone Prezidente! Taip, nemažai žydų, kaip ir kitų bendrijų atstovų buvo susivilioję propagandinėmis, kairiosiomis (tuo garsėjo ir lietuvių kultūrininkai), komunistinėmis utopijomis ir, priedo, žydams buvo gyvybiškai svarbu išsigelbėti nuo hitlerininkų. Dauguma Lietuvos žydų nenorėjo sovietų valdžios. Jie nenorėjo Stalino, o apie jį su Hitleriu, jau SSRS-Vokietijos pakto metu žinomas Vilniaus žydų poetas Leizeris Volfas to meto spaudoje paskelbė aštrų, satyrinį eilėraštį. Tarp to meto žydų gyvavo posakis: „rusai – nacionalizacija, o vokiečiai – likvidacija“.

Tik įžengus sovietams visos Lietuvoje veikusios užsienio valstybių ambasados, įskaitant ir Japonijos ambasadą, gelbėjusią žydus-pabėgėlius iš vokiečių okupuotos Lenkijos, buvo uždarytos. Keli tūkstančiai žmonių, kurie dar tikėjosi gauti vizas į laisvąjį pasaulį ir ištrūkti iš užsiveriančių spąstų, neteko vilties. Sovietų represijos nukrypo ypač prieš buvusius Lietuvos žydų karius, dalyvavusius Nepriklausomybės kovose, mokyklas hebrajų kalba, sionistines, Bundo, „Beitar“ partijas ir susivienijimus bei įvairių socialinių sluoksnių žmones. Gerai apgalvotas pono V. Putino melas apie pirmąją nelaimę, sovietų okupaciją ir Lietuvos Nepriklausomybės prievartinį sunaikinimą, skelbiamas tik tam, kad būtų galima jį panaudoti dabartinės nedemokratinės Rusijos imperiniams tikslams. Mes, Lietuvos žydų palikuonys, prieštaraujame tokiam mūsų nepriklausomos Lietuvos pavergimo istorijos falsifikavimui. Tad ponui V. Putinui nederėtų meluoti, kad Lietuvos okupacija atitiko to meto tarptautinę ir valstybių vidaus teisę. Tai buvo planuotas nepriklausomų valstybių užgrobimas, okupacija ir aneksija, tarptautinės teisės pažeidimas. Ne veltui Žiemos karo prieš Suomiją metu 1939 m. gruodžio 14 d. Sovietų Sąjunga buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos.

Pone Rusijos Federacijos Prezidente! Labiausiai nuo pirmosios sovietų okupacijos nukentėjusios Lietuvos piliečių grupės vardu prašome Jūsų „negloboti“ atgaline data Europos žydų. Nereikia vynioti į saldainio popieriuką ir sutarties su Baltijos šalių vyriausybėmis dėl jų „savanoriško įstojimo į SSRS“. Stalino armijos įžengimas į Baltijos šalis, marionetinių sovietinių valdžiukių kūrimas tuo metu buvo laisvos visų regiono tautų istorijos pabaiga.

Beje, tai, kad visas pasaulis aiškiai suprato Baltijos šalių užgrobimą ir pavergimą, geriausiai liudija lygiai prieš 80 metų, liepos 23 d., tuometinio JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojo Sumnerio Welles‘o paskelbta deklaracija, kad Amerika niekada nepripažins Baltijos šalių okupacijos. Ir Vakarų pasaulis, su nedidelėmis išimtimis, tokios pozicijos principingai laikėsi iki pat mūsų Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais.