Mintys po nominacijos tapti metų Tolerancijos žmogumi
Tikra likimo ironija, kad dar prieš kelis mėnesius kvočiau metų Tolerancijos žmonėmis pripažintas asmenybes apie tai, ką gi joms reiškia būti tolerantiškoms. Šiandien apie tai turiu kalbėti pats.
Pripažinsiu, kad tolerancija man buvo ir yra vienas iš tų ne visiškai aiškių terminų – viena vertus, tiek dažnai skambantis mūsų lūpose, kita vertus, dažnai įgyjantis tiek skirtingų prasmių, kad, kai išgirsti jį, iš karto norisi pasitikslinti, o ką gi konkrečiai kalbantysis turi mintyje. Vieni po tolerancija paslepia savo abejingumą esančiajam šalia, kitiems tai yra aktyvios kovos prieš atskirtį, diskriminaciją, nepakantą vėliava, dar kitiems – būdas sukandus dantis iškęsti kitą, nors ir kaip niežtėtų kibti į atlapus, išauklėti, atvesti į doros, tikrųjų vertybių, tiesos pažinimo kelią. Netrūksta ir tokių, kuriems tolerancija yra tarsi keiksmažodis, į kurį atsakoma tiradomis apie Briuselio tironiją, įvairiausio plauko liberastus ir tolerastus, kurie tik ir siekia viską dekonstruoti, išplauti, suniveliuoti.