Primo Levi ir atminimas

Sausio 27-ąją tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną.Italų kultūros institutas ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pakvietė į Lozanos universiteto dėstytojo Niccolò Scaffai konferenciją „Primo Levi ir atminimas“.
Žydų kilmės italų chemikas, antifašistas Primo Levi buvo įkalintas Aušvice 1943 m., bet jam pa-vyko išvengti mirties. Romane „Jei tai žmogus“ jis pasakoja apie savo siaubingą patirtį koncentraci-jos stovykloje. Niccolò Scaffai, versdamas šio romano lapus, kalbėjo apie sudėtingą lagerius išgy-venusių žmonių santykį su savo prisiminimais.
Pradėdama susitikimą LŽB pirmininkės pavaduotoja Maša Grodnikienė, padėkojo Italijos ambasadai ir Italijos kultūros institutui už bendradarbiavimą ir galimybę sužinoti daugiau apie garsaus žydų kilmės italų rašytojo Primo Levi gyvenimą ir darbus. Pasak Italijos ambasadoriaus Lietuvoje Taliani Stefano De Marco, turėtume sekti Primo Levi pavyzdžiu. „ Mes turime būti budrūs ir kovoti su ekstremizmu, rasizmo ir ksenofobijos ideologija, nes ji egzistuoja mūsų šalių parlamentų, Europos Parlamento ir mūsų visuomenėje, deja“.
Primo Levi – chemikas ir rašytojas pasakoja apie tragiškus išgyvenimus Aušvice. Baisūs į sąmonę įstrigę košmarai, patirti koncentracijos stovykloje privedė jį prie savižudybės 1987m. P. Levi – vienas pagrindinių autorių Italijos literatūroje, kurio knygos išverstos visame pasaulyje. Jo kūriniai įtraukti į privalomojo skaitymo programas Italijos vidurinėse mokyklose. Jį valdė ir stūmė nenuilstantis noras liudyti apie nacių ideologijos siaubą.
Italijos kultūros instituto Vilniuje direktorė Paola Chioni padėkojo LŽB už šiltą priėmimą ir bendradarbiavimą, kuris tęsiasi jau kelerius metus. “Nuo 2005 m. aš rengiau susitikimus, skirtus Tarptautinei Holokausto atminimo dienai Toronte, Frankfurte ir Vilniuj. Turiu pasakyti, kad šie renginiai palaipsniui tampa vis stambesni. Italijos miestai Holokausto atminimą mini įvairiais renginiais visą savaitę . Televizijos taip pat savo programas orientuoja į Italijos (Šoa) Holokaustą. Džiaugiuosi, kad šiandien Vilniuje jau įvyko keli panašūs renginiai, skirti šiai tragedijai. Aš pakartosiu mūsų ambasadoriaus žodžius, kad reikia šviesti vaikus ir jaunimą. Švietimo darbas turėtų būti pastovus ir sistemingas, vienos dienos pamokos tikrai nepakanka. Visose srityse būtina kovoti su antisemitizmu ir diskriminacija.“, – sakė Italijos kultūros instituto Vilniuje direktorė P. Chioni.
Niccolò Scaffai dėsto italų literatūrą Lozanos universitete, taip pat yra parašęs daugybę esė ir monografijų apie šiuolaikinius italų literatūros rašytojus. Vilniuje jis supažindino su pirmosios P. Levi knygos “Jei tai žmogus” spausdinimo aplinkybėmis. 1947m. sausį P. Levi rodė ir siūlė savo kūrinį įvairiems leidėjams Turine, bet autoriaus aprašyti epizodai vis dar buvo pernelyg skaudūs, o jis pats tuo metu kaip autorius nebuvo žinomas, todėl leidėjai atsisakė išleisti jo knygą. Galiausiai P.Levi surado leidėją. Juo tapo Franko Antonichelli – Milano leidėjas mėgėjas, žmogus su stipriomis antifašistinėmis pažiūromis. Priežastis, pastūmėjusi P. Levi parašyti knygą “Jei tai žmogus”,- noras liudyti apie siaubingus nacių mėginimus išnaikinti žydus. Autorius perskaitė daug liudytojų parodymų, pats išgyveno koncentracijos stovyklą ir išklausė pasakojimus tų, kurie viską stebėjo iš šalies, jis dalyvavo įvairiuose susitikimuose su išlikusiais liudininkais. P.Levi aplankė daugiau nei 130 mokyklų, visur kalbėdamas apie savo patirtį Aušvice. 1957m. P. Levi pradeda savo antrą knygą “Atokvėpis”. Joje aprašo kupiną dramatiškų įvykių kelionę per Baltarusiją, Ukrainą, Rumuniją, Vengriją, Austriją į gimtąjį Turiną. Autobiografinė knyga “Atokvėpis” parašyta taip ryškiai, kad XX amžiaus Italijos literatūros istorijoje ji laikoma romanu. Kas motyvavo P. Levi liudyti nepaliaujamai daugelį metų? Jis nevadino savęs literatu ir net 1963m. kai jis jau buvo parašęs du romanus ir ke-letą apsakymų, išgirdęs klausimą, kas jis yra, rašytojas ar chemikas, jis atsakė: “Žinoma, chemi-kas, net svarstyti ar abejoti neverta”. Gal rašyti jį vertė suvokimas, kad nacistinėje Vokietijoje įvesta tvarka net abejoti neleido, kad tokie žmonės kaip jis ir į jį panašūs gali būti pasauliui reikalingi, nes manyta, jog nacizmas atėjo tūkstantmečiams. Visi kitokie buvo pasmerkti izoliacijai, kalėjimams ir žūčiai, net ir tuo atveju, jei jiems buvo leista kuriam laikui atidėti nuosprendį. Kol dar pajėgė išvengti sunaikinimo, bet kokia žmogiškojo individualumo apraiška buvo draudžiama. Kadangi jis buvo pasmerktas, turėjo išnykti be pėdsakų ir atminimo. Būtent atminimas yra svarbiausia raktinė sąvo-ka visose P.Levi knygose. Atmintis – tai asmenybė, liudininkas – tai žmogus.
Ištraukas iš P.Levi knygos “Jei tai žmogus” skaitė aktorius Gediminas Storpirštis..