Europos žydų kultūros dienų, prasidėjusių rugsėjo 2d. 2018, tema – „Pasakojimai“. Kviečiame skaityti, klausyti, pasakoti ir perpasakoti žydiškas istorijas, domėtis senais ir naujais žydų raštais, pažinti litvakišką kultūrą kaip neatsiejamą Lietuvos kultūros dalį.
Pristatome keliatą užmirštų žydiškų pasakojimų, lyg žinomą, bet dar neskaitytą istoriją apie ožką ir litvakiškos dvasios kupinas Iljos Bereznicko iliustracijas. Šavua tov!
Apsilankykite ir Europos žydų kultūros dienose, užsukite į “Beigelių krautuvėlę”. 

Ilja Bereznickas

Nedidelėje gyvenvietėje, kartu su siuvėjais, batsiuviais, vargšais muzikantais ir keistais išminčiais rabinais, gyveno siuvėjas Mendelis Kacas su savo daugiavaike šeima… Jie gyveno vargingai ir šeimos galva Mendelis dirbo nuo ankstyvo ryto ligi vėlyvo vakaro – siuvo švarkus, liemenes, kelnes.  Darbas labai kruopštus, kad susikaupti reikia  tylos ir ramybės, nes kitaip gaudavosi nesusipratimas: rankovė prisisiūdavo prie kelnių, klešnė prie švarko. Toks brokas Mendeliui gaudavosi gan dažnai. Kodėl? Dėl kelių priežasčių. Jo žmona Sonia buvo didžiausia miestelio bambeklė.  Vaikai – penkios mergaitės, o tai blogiau nei dešimt pramuštgalvių berniukų. Ir dar žmona Sonia turėjo seserį – senmergę, viskuo nepatenkintą senutę motiną ir apykurtį tėvą. Šių priežasčių užtektinai, kad kraustytųmeisi iš proto.

Gyveno visa ši šeima mažutėliame namelyje. Prie tamsaus langelio stovėjo Mendelio siuvimo mašina. Apie kokį darbą galima kalbėti, jei nuo pačio ryto netilo skandalai. Bet, – kaip pasakė vietinis išminčius Josifas, – kiekvienai kantrybei ateina galas, net jei tai žydo siuvėjo kantrybė. Vieną rytą Mendelio  kantrybė baigėsi.

O buvo taip. Medelis nuo ryto pradėjo siūti, visa išalkusi šeima sėdėjo prie stalo, vaikai daužė  šaukštais, laukdami kol baigs virti košė.  Sonia pastatė puodą košės ant stalo ir stojo tyla, bet neilgam. Vyresnioji dukra, mėlynakė Riva, tikra atamanė, parodė jauniausiai dukrai pirštu į musę, tupinčią ant lubų, o šioji kvailiukė, užvertusi galvą, pradėjo ieškoti tos musės. Kaip suprantate, Riva to tik ir laukė… Kai tik mažoji suprato, kad ją apgavo ir suvalgė josios košę, taip pradėjo rėkti, kad net apykurtis uošvis prabudo iš snaudulio, uošvienė iš išgąsčio ir netikėtumo atsisėdo ant katino. Čia ir prasidėjo… Mendelio žmona čiupo šluotą ir pradėjo gainiotis vyresnę dukrą po trobą. Šluota nuo koto nulėkė ir pataikė į vestuvinę suknelę, kurią siuvinėjo netekėjusi tylenė Sonios sesuo.

Atsitiko stebuklas! Visada tyli sesuo pavirto į drakoną. Seserys susipešė, Mendelis puolė skirti jas, o mergaitės pripuolė prie taip geidžiamos siuvimo mašinos ir mikliai prisiuvo tris rankoves prie vienų kelnių, o kelnes prie liemenės, o liemenę dar prie kažko. Dabar namuose visi buvo užsiėmę. Bet pamatęs, kaip  vaikai sugadino jo siuvinius, Mendelis pirmą kartą gyvenime trenkė kumščiu į stalą ir suriko:“Tylos“. Staiga nuo stalo pašokęs tuščias puodas nuo  košės nusileido uošviui tiesiai ant galvos. Uošvio balsas, sklindantis iš puodo nustelbė visų kitų riksmus ir priminė „archangelo triūbos“ garsą.  Kaimynai tik ir laukė šito signalo, paliko savo reikalus ir visi subėgo pas Mendelį, kad duotų patį brangiausią, ką jie turėjo – protingą patarimą. Vieni sakė – reikia sudaužyti puodą, kiti sakė, kad reikia senį pakabinti galva žemyn ir puodas pats nukris. Bet puodo neleido sudaužyti uošvienė – tai jos vienintelis turtas. Kai senį apvertė aukštyn kojom, tai jis taip pradėjo rėkti, kad net „archangelo triūbos“ garsas, palyginus su šiuo riksmu, atrodė lyg švelnus fleitos skambėjimas.

Mendelis neviltyje išbėgo iš namų  tiesiai pas vietinį išminčių senąjį rabiną Josifą, kuris jam rodėsi,  lyg paskutinė viltis. Ilgai Mendelis pasakojo rabinui apie savo bėdas ir nelaimes. Rabinas klausėsi  jo ir nepertraukinėjo – žmogui reikia nors kartą gyvenime išsikalbėti.

Galų gale Mendelis išliejo visą svo širdgėlą ir pradėjo laukti, ką gi patars senasis rabinas. Išmintingasis rabinas tarė:

-Mendeli Kacai eik, nupirk ožką ir parvesk ją į trobą.

„ Kodėl ožką?‘“– Mendelis nustebo, bet išminčius jau jo nebesiklausė, pradėjo skaityti Talmudo knygą.

Mendelis nusprendė paklausyti patarimo ir patraukė į turgų. Ilgai ieškojo ožkos, kurią galėtų įpirkti. Kadangi pinigų turėjo labai mažai, tai nusipirko iš čigono pačią liesiausią ožką. Sumokėjo ne tik paskutinius grašius, bet dar ir liemenę pridėjo.

Dar sunkiau buvo užsispyrusią ožką parvesti į namus. Tik vėlai vakare Mendelis pasiekė namus, įtempė ožką į trobelę ir pririšęs prie durų krito į lovą, šalia Sonios miegoti. Kol visa šeima miegojo, ožka nugraužė virvę ir sušlamštė netekėjusios Sonios sesers vestuvinę suknelę, liko tik nuometas ant ragų. O tada puolė laižyti miegančią Sonią, šioji isšigandusi, iššoko pro langą ir pradėjo žadinti visus kaimynus. Katinas užšoko ant uošvienės. Prasidėjo tikra pekla. Namelis drebėjo nuo baisaus triukšmo: dužo indai, iš po puodo sklido uošvio riksmas. Tokio įvykio miestelyje dar nebuvo nutikę. Sonios vadovaujami kaimynai įsiveržė į trobą, per minutę sudaužė puodą ant uošvio galvos ir „archangelo triūbos“ garsas nutilo. Bet tada su didžiausiu trenksmu atsidarė durys ir išbėgo Mendelis, o paskui jį ožką su vėliumu ant ragų. Sesuo puolė gelbėti savo vestuvinio apdaro likučių, pasivijo ožką ir atėmė veliumą…

Anksti ryte, iškankintas ir mėlynėmis nusėtas Mendelis vėl nuėjęs pas išminčių, pradėjo pasakoti apie savo bėdas. Rabinas klausėsi  jo ir nepertraukinėjo – nes jau žinojo, ką patarti nelaimingajam siuvėjui Mendeliui.

Išmintingasis rabinas tarė:

-Mendeli Kacai parduok ožką.

„ Kodėl vakar pirkau, o šiandien turiu parduoti ožką?“ – Mendelis vėl nustebo, bet išminčius jau jo nebesiklausė, pradėjo skaityti Talmudą.

Mendeliui neliko ką daryti, tik keliauti į turgų. O parduoti ožką dar sunkiau nei pirkti. Po ilgo laiko jis pamatė tą patį čigoną ir mainais  už ožką atgavo tik savo liemenę. Ilgai ėjo Mendelis namo, pats su savimi kalbėdamas ir galvodamas, kad gal jo gyvenimas galų gale pasikeis.

Kai Mendelis grįžo namo visa išalkusi šeima sėdėjo prie stalo, vaikai vėl daužė  šaukštais. Mendelis taip pat atsisėdo prie stalo, Sonia pastatė puodą ir įkrėtė vaikams į lėkštes košės.  Visi tylėjo. Ir staiga jauniausioji dukra parodė vyriausiajai Rivai ant lubų ropinėjančią musę. Vyresnioji nusišypsojo, užvertė galvą ir apsimetė nematanti, kaip mažoji tuo metu greit kimšo jos košę. Visi žiūrėjo į vaikus ir laukė, ką pasakys Mendelis. Mendelis pradėjo kvatotis, o žmona Sonia, uošvienė ir sesuo paskui jį pradėjo juoktis. Net uošvis nusišypsojo. Vaikai,  nieko nelaukę, sulindo į kartu susiūtas kelnes ir švarkus, ir pradėjo šokti. Tada jau Menedelis Kacas nebeiškentė, nes jei turi taip sėkmingai iškeistą liemenę už ožką, o šalia šoka tavo vaikai, tai butūm paskutinis durnius, jei nepašoktum kartu su jais freilax.

Ir kad pradėjo šokti Mendelis…. Šoko ir galvojo, kad rabinas Josifas iš tikro pats protingiausias žmogus visame miestelyje. Reikės rytoj nueiti jam padėkoti ir palinkėti sveikatos bei ilgų gyvenimo metų.  Būtinai reiks.

‬ #EDCJ2018Storytelling #žydųpasakojimai                                                                                        Pasaka skirta 2018 m. Europos žydų kultūros dienų temai – „Pasakojimai“. Pristatome keletą užmirštų žydiškų pasakojimų, dar neskaitytą istoriją apie ožką ir litvakiškos dvasios kupinas Iljos Bereznicko iliustracijas.

Mus remia Kultūros paveldo departamentas ir Geros valios fondas.