Dievas, tikėjimas ir tapatybė iš pelenų: pasakoja Holokaustą išgyvenusiųjų vaikai ir anūkai

Menachem Z Rosensaft – redaktorius, Elie Wieselio prologas.

    Šiame svarbiame ir skvarbių minčių rinkinyje yra pamastymai, prisiminimai tų, kuriuos vadiname Holokausto liudininkų vaikais ir anūkais. 88 vyrai ir moterys iš viso pasaulio pasakoja savo asmeninius išgyvenimus, dažnai širdį draskančias istorijas. Kai jų tėvai ir seneliai paseno ir išėjo anapilin, šie subrendę vaikai ir anūkai prisimena beveik apčiuopiamos tamsos ir šešėlių baimę, persekiojusią juos vaikystėje ir tolesniame gyvenime. Visų rašiusiųjų apie šeimoje patirtus išgyvenimus buvo paprašyta papasakoti, kaip tėvų ar senelių elgesys ir kalbos formavo jų pačių tapatybę bei požiūrį į Dievą, tikėjimą, Judaizmą, žydų tautą, ir visą visuomenę. Tie atsakymai: vieni trumpi, kiti ilgesni, bet visi yra žiauriai atviri ir sąžiningi. Kam padėjo tikėjimas, jame jie rado vilties kibirkštėlę po pragariškų skerdynių, kiti visai nusisuko nuo religijos, nes prarado tikėjimą, o dar kiti sielvartauja, kad panašios tragedijos gali vėl pasikartoti, nepaisant iškilmingų kalbų "daugiau niekada". Skaitytojai gali susigraudinti, suprantama,bus liūdesio ašarų. Visos šio vertingo leidinio istorijos įkvepia, suteikia stiprybės ir jėgų.

 Vieną iš 88 gyvenimo istorijų, kuri išspausdinta knygoje, pasakoja Faina Kukliansky, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė.

Ką aš paveldėjau iš Holokaustą išgyvenusios savo šeimos?

autorė Faina Kukliansky, LŽB pirmininkė

 Tikrai ne sidabrinius peilius ir šakutes. Nepaveldėjau ir šeštadieninės žvakidės, kurias be jokios abejonės turėjo mano mamos Klaros, iki karo ją vadino tiesiog Keilke, tėvai: Rivka ir Hirš Cvi  Taubesai iš Šiaulių. Jie buvo pavyzdingi religingi Lietuvos miestelio žydai iš tikrų patriarchalinių šeimų, į Šiaulius atsikėlę iš Kėdainių. Tuomet Kėdainiai buvo įdomus miestelis. Jame kažkada gyveno škotai, po to jie pardavė verslą žydams. Mano senelis Hirš Cvi dirbo Kėdainių banke, vaidino Kėdainių žydų saviveikliniame teatre. Senelės Rivkės tėvas buvo gabe (sinagogos iždininkas) Kėdainių sinagogoje. Rivkė buvo labai graži, ne tik dėl to, kad buvo mano senelė. Ji buvo  tikra miesto gražuolė. Juodi vešlūs garbanoti plaukai (iki pat mirties ji nebuvo visai žila) ir žydros akys, balta oda. Mano vaikų ir anūkų akys – senelės – žydros.

   Rašau apie senelę Rivką, kurią mylėjau, kaip ir visi anūkai labiausiai pasaulyje. Tai ji išgelbėjo mano mamą per vaikų akciją Šiaulių gete, tai ji liko su trimis dukromis Štuthofo konclageryje, tai ji išsilupo ir pardavė savo auksinius dantis, kad išsaugotų vaikus. Tai ji grižo atgal į Šiaulius, bet jau su dviem dukromis, nes vieną užkasė Štuthofe. Ji grįžo, nes tikėjosi surasti vienintelį sūnų, Kauno Vytauto Dydžiojo unversiteto studentą, bet nežinojo, kad tuo metu jis jau buvo žuvęs prie Oriolo, kaudamasis su naciais.

   Mano seneliai Taubesai meldėsi iki paskutinės savo gyvenimo dienos, nekreipdami dėmesio į juos supusį ateizmą. Jie mirė prie Sovietų valdžios. Ir buvo palaidoti pagal žydų tradicijas “mit di tachrichim”. Nežinau, kodėl po visų baisumų, jie dar tikėjo Aukščiausiuoju. Gal dėl to, kad ne visi jų vaikai buvo išžudyti, Aukščiausiasis jų pasigailėjo… Nespėjau paklausti, galiu tik spėti.

    Mane auklėjo tarybinė mokykla ir visos tuo metu tarybinėje Lietuvoje gyvavusios spaliukų, pionierių organizacijos, nors visai nesupratau, ką jos veikė, bet man buvo smagu ,,dalyvauti“ su kitais vaikais. 

   Taigi nepaveldėjau sidabrinės žvakidės ir iš kitų savo senelių, mano tėvo Samuelio Kuklianskio tėvų: vaistininko, chemiko inžinieriaus Saulo ir medicinos daktarės Zislės Kuklianskių. Nors buvo labai išsilavinę, visiškai nesilaikė žydiškų tradicijų, nėjo į sinagogą, bet žinoma, sidabrinę žvakidę namie turėjo, nes visų žydų namų buitis buvo panaši. Mano tėvas dar minėjo, kad nešdavo mėlyną talasą (ritualinis vyrų apsiaustas) savo seneliui į sinagogą. 

   Tėvui karas prasidėjo, kai jį vieną, dešimties metų berniuką užklupo vokiečių bombardavimas   Palangos pionierių stovykloje. Netrukus,  selekcionuotas kaip žydų vaikas, buvo verčiamas kuopti grindis nužudytų žydų namuose Palangoje. Jo ieškojo tėvai, jis buvo mažiausias vaikas, likęs vienas nežinioje. Po ilgų vargų mano tėvą pagaliau surado jo motina. Tik neilgai jiems teko būti kartu, – mano senelė Zislė buvo sučiupta gatėvėje, įkalinta ir nužudyta. Tai padarė to miestelio, kuriame ji dirbo gydytoja, vietiniai gyventojai. Senelis turėjo vaistinę, spėju gal būt net tie, kuriuos jie gydė. Mano tėvas visą gyvenimą kaltino save, kad dėl  užtrukusios jo paieškos, šeima nespėjo pasitraukti iš Lietuvos ir buvo nužudyta motina.

   Liko vaistininkas Saulas Kuklianskis su trimis vaikais. Vis dėlto šis nestiprus  fiziškai ir dvasiškai, po mylimos žmonos nužudymo traumuotas žmogus, nepalūžo ir vienintelis  iš viso miestelio išvedė  velyvą rudens naktį, per lietų ir šaltį į nežinią savo vaikus.  Sekančią dieną visi miestelio žydai buvo sušaudyti.

Kuklianskių šeimos klajonės tik prasidėjo. Iš Lietuvos pėsti jie nusigavo į Baltarusijos miestą Grodną , kur žydai dar tuo metu gyveno laisvai. Po kurio laiko buvo uždaryti į  getą. Iš ten, prieš pat Grodno geto likvidavimą, pabėgo ir likusius  nacių okupacijos metus  praleido miško duobėje, tikroje ankštoje duobėje, iškastoje  žiemą miško glūdumoje. Mano tėvas savo paauglystę praleido po žeme, žinodamas, kad jo motina, seneliai, pusbroliai ir visi jo klasės draugai nužudyti. Ten, duobėje senelis Saulas kasdien mokė savo vaikus geografijos, matematikos, literatūros,  dainavo operų arijas.

            Nuo to laiko Kuklianskių šeimoje Aukščiausiojo nebeliko. Tėvo brolis, manau, yra vienas iš nedaugelio dabar Izraelyje, atsisakęs pakabinti mezuzą (pergamentas su ištrauka iš Biblijos)ant durų staktos. Jų Dievas baigėsi su motinos nužudymu.

            Klausiu savęs, ką gi mano tėvų likimo vaikai, atsitiktiniai žmonės, kurių neturėjo būti – paveldėjo, išskyrus Corės (bėdos)?

            Paveldėjome nužudytų giminių vardus, tik pakeistus tiek, kad niekas neatpažintų, kad mes žydai.  Karas baigėsi, bet mes vėl turėjome slėpti, kad mes žydai. Suaugę, manau, žaidė tą patį žaidimą kaip ir mes vaikai, – susirinkę kažkodėl senelės vonioje žaidėme žaidimą, varžėmės, kieno vardas ir pavardė mažiau žydiška.  Mūsų šeimoje a.a. Azrielis tapo Azalija, a.a. Jona  – tapo Eugenijum , a.a. Feigalė  – Cipora – tapo Faina (t.y. aš), a.a. Zislė – Zinaida. Juk mes gimėme Sovietų Sąjungoje, kurioje mūsų tėvai, net jeigu netyčia išliko per karą, vis tiek negalėjo  būti šioje šalyje   žydais. Turėjome būti tarybiniais piliečiais, tai buvo tokia ,,tautybė‘‘, ir neturėti jokio turto kaip ir visi  kiti. Iš mūsų atėmė viską ir nieko negrąžino.

            Paveldėjome karo baimę, ji buvo siaubinga nuo pat vaikystės. Baimė buvo mūsų tapatybė, mūsų žydiškumo išraiška. Suaugusieji nevengė pasakoti šalia mūsų savo prisiminimų. Jie nepasakojo mums vaikams, kas įvyko, jie tiesiog kalbėjo tarpusavyje,  bet mes viską sugėrėme:  baimė tvyrojo visur aplinkui.  Mes augome su tėvų slogiais prisiminimais, taip tarsi  tai būtų mūsų gyvenimas. Tik paaugusius mus vežė rodyti tėvų gimtines. Kai buvome maži, mūsų tėvai patys ten nepajėgė važiuoti, nepajegė  apie tai kalbėti ir prisiminti.  Kai senelė Rivka visai paseno, ji nuolat man šaukdavo: ,,Feicke (mažybinis vardas) slėpkis, vaikų akcija prasideda, slėpkis…” Prieš eidamos miegoti, klausdavome tėvų: “bus karas?” Teisingas atsakymas : “nebus”, o jau tada galima buvo  užgesinti šviesą ir eiti miegoti. Mes gaudėme kiekvieną tėvų ištartą žodį, gal dėl to tapome ne mažiau traumuoti negu tėvai.

            Paveldėjau žydiškumą, pasididžiavimą savo tauta.  Nepaisant karo nelaimių, pokario sovietinių draudimų, antisemitizmo Sovietų Sąjungoje, šeimoje mus mokė didžiuotis tuo, kad mes esame žydai. Mums nepasakodavo vaikystėje, kad lietuviai žudė žydus. Tik dabar aš  susimąstau, apie tai, kokioje aplinkoje mes gyvenome.  Antisemitinė propoganda buvo be galo stipri prieš karą ir karo metais, ji padėjo  išžudyti 250 000 Lietuvos žydų, atimti iš jų visą turtą, žemę, įsikelti į jų namus, dalinti ar prekiauti nuo lavonų nurengtais drabužiais, jau nekalbu apie papuošalus ir paveikslus. Kokios priežastys turėjo priversti juos labiau mus mylėti po karo? Juk prie fašistinės antisemitinės propogandos prisidėjo dar ir Sovietinė okupacija, o tiesos apie žydų žudynes niekas nesakė, tik  nubaudė kelis žydšaudžius. Sovietai net Paneriuose (Vilniaus apylinkės miške) – vienoje didžiausių Europoje žydų masinių žudynių vietoje, susprogdino paminklą, kurį išgyvenę Vilniaus geto kaliniai pastatė už savo santaupas. Susprogdino ir pastatė kitą su Sovietine žvaigžde. Vėliau, jau septyniasdešimtaisiais, milicija vaikė žydus atėjusius pagerbti nužudytųjų Paneriuose. Mes didžiavomės, kad esame žydai, nors karjerai tai nepadėjo. Apie tai, kad esu žydė, aš septynmetė,  turėjau informuoti net vaikų bibliotekos darbuotoją, kad teisingai užpildytų mano skaitytojo anketą. Sovietinė propoganda ir mūsų tėvų palikimas padarė iš manęs sionistę. Aš puikiai prisimenu Šešių dienų karą, kai Izraelio “agresoriai” žaibiškai laimėjo karą prieš visas arabų valstybes. Su manim visa sporto komanda nekalbėjo, nes buvau iš ,,tos kompanijos‘‘.

Aš  tikrai paveldėjau folklorinį žydiškumą. Mano mamos šeimoje net ir po visų karo nelaimių netilo dainos ir juokas.  Nežiūrint visų bėdų ir gyvenimo “iki karo” ir “po karo”, mano mamos šeima išsaugojo tikrą žydišką folklorą. Mama iki šiol turi vadinamąjį “mėlyną sąsiuvinį” kuriame užrašytos Šiaulių geto dainos. Jas visi dainuodavo, ir aš nuo vaikystės kitokių dainų ir neišmokau. Tik šitas.

     Pas senelę man buvo šilta gera ir linksma.  Kartais tai buvo tragikomedija: Man ausyse tebeskamba jos žodžiai: “Keilke, du gidensk, ven in  geto zi hot faloren a shlisel. Ot ot geven a gelhter. Du gidensk,  dem jak, vos ich ob oizgishtrikt. Vos far a sheiner jakale i dos given. Ver ot mir gigeben di vol. Si given azei varme dem vinter in Geto, vu mir obne gelebt in dem Kaukazo  Un du gedensk Avramke, her ot umgikumen (pražuvo) duch di kinder akcije. Ot her gimacht azeine gelechters. Horeme hidene di muter, zi ot nit gekent dos hiberlebn. Du gidenkst,: Kumt Meishe  Blecher macht dem gelechter.

Vertimas:"Keilke (mažybinys Klaros vardas), tu prisimeni, kaip ji pametė raktą gete ir mes negalėjome patekti namo. Ot, buvo juoko. O tu prisimeni tą megztuką, kurį aš numezgiau? Koks buvo gražus megztukas. Kas man davė seną vilną? Tą žiemą, kai mes buvome Kaukaze (vienas iš geto Šiauliuose) buvo taip šilta su tuo megztuku. O tu prisimeni Avremke, kuris pražuvo per vaikų akciją? Jis mokėjo  puikiai prajuokinti. Vargšė žydė jo mama, ji neištvėre, negalėjo jo žūties išgyventi. O tu prisimeni tą juokelį "Ateina Meiške Blecher, padaro juokelį  (žodžių žaismas). Ot, tai buvo linksma…"

Ir jos juokdavosi, dvi seserys – Basia ir Keilkė, senelė Riva. Tik senelis Hirsh niekada nesijuokė, bet visada patikrindavo : “Ale zainen in shtub? Ale zainen cuzamen?” (ar visi namie, ar visi kartu?). Ir užsklęsdavo skląstį.

Paveldėjau norą mokytis, siekti, ko neįmanoma pasiekti, ,,nemąstyti kaip minia“, priimti savarankiškus sprendimus, gal net ne tokius, kuriuos didžioji dauguma priima, priešintis negandoms. Benediktas Spinoza rašė, kad tai, kas turi atsitikti, būtinai atsitiks. Mano tėvui Spinoza, kuris kažkada elgėsi ir mąstė ne taip kaip visa jo bendruomenė, buvo pavyzdys. Nebūk į pražūtį varomas galvijas, net jeigu tave veda dvasininkas. Mano tėvai ir seneliai padarė viską, kad išliktų gyvi, ir dovanotų gyvenimą savo vaikams. Tai ir yra  jų didvyriškumas.

            Todėl aš paveldėjau tikėjimą gyvenimu ir ateitimi. Kitaip ir būti  negalėjo…