Jonas Noreika “Generolas Vėtra”. Autorės Silvia Foti nuotrauka
Straipsnyje pateikiamas jo autorės Silvia Foti, Jono Noreikos anūkės, vertinimas.
Su straipsnio originalia versija galite susipažinti ČIA
Pažadas, duotas mamai prieš jos mirtį, atvedė mane prie įrodymų, kad senelis bendradarbiavo su naciais Holokauste.
Prieš aštuoniolika metų mano mirštanti mama paprašė manęs rašyti knygą apie jos tėvą Joną Noreiką, žinomą II Pasaulinio karo herojų, kuris kovojo su komunistais. Būdama operos dainininkė, mano mama aistringai atsidavė kultūrinei misijai ir netgi įgijo literatūros mokslų daktaro laipsnį. Aš kaip žurnalistė sutikau rašyti. Neturėjau supratimo, kad pradėjus projektą, išgyvensiu asmeninę krizę, patirsiu Holokausto neigimą ir oficialų Lietuvos vyriausybės veiksmų pateisinimą.
Išaugus Čikagos Marquette parko kaimynystėje, kurioje gyveno daugiausia lietuvių, atidūrusių už tėvynės ribų – girdėjau, kad mano senelis mirė KGB kaip kankinys, sulaukęs tik 37 metų.
Remiantis šeimos pasakojimu, jis vadovavo sukilimui prieš komunistus ir išvadavo nuo jų šalį tik tam, kad įą užgrobtų vokiečiai. Nacių okupacijos metais jis tapo Lietuvos šiaurės vakarų regiono vadovu. Remiantis šeimos žiniomis, jis kovojo su naciais ir už tai pateko į koncentracijos stovyklą. Jis pabėgo iš šios stovyklos ir grįžo į Vilnių, norėdamas pradėti naują kovą prieš komunistus, bet jį sugavo ir pasodino į KGB kalėjimą, ten kankino. Aš girdėjau, kad jis buvo advokatas, kuris prieš KGB gynė 11 sukilėlių, buvo pripažintas kaltu, jam įvykdyta mirties bausmė. Senelio slapyvardis -“Generolas Vėtra”. Viskas man atrodė labai romantiška.
Apie tai aš pradėjau rašyti. Mano mama surinko medžiagą, apimančią 3000 puslapių KGB įrašų ; 77 laiškus mano močiutei; pasaką mano mamai, parašytą Štuthofo koncentracijos stovykloje; šeimos narių laiškus apie jo vaikystę; šimtus laikraščių bei žurnalų straipsnių. Pradėjusi savo projektą, po kelių mėnesių nuėjau pas savo senelę, gyvenusią už kelių kvartalų. Ji paprašė manęs nerašyti knygos apie jos vyrą. “Tegu lieka istorijai”, – pašnibždėjo ji. Buvau priblokšta “Bet aš pažadėjau mamai”, – pasakiau. Ji nusisuko į sieną. Aš nepriėmiau jos prašymo, maniau, kad ji suprato kaip svarbu tai buvo mano mamai.
2000 m. spalį, po močiutės mirties, mano brolis Ray ir aš vykome į Lietuvą perlaidoti mamos ir senelės pelenus. Mus nustebino, kad Vilniaus Arkikatedroje mums ir šiam įvykiui buvo parodytas nepaprastas dėmesys. Ypač nustebino, kai atėjo V. Landsbergis su savo žmona, kad pagerbtų našlę, dukrą ir “Generolo Vėtros” anūkus. Daugelis laidotuvėse klausinėjo: “Kaip knyga apie tavo senelį?” Aš atsakiau: ” Pažadėjau, tai ir baigsiu”. Jie plekšnojo mano nugarą, spaudė rankas ir bučiavo mano skruostus. “Tu esi tokia gera dukra. Mūsų šaliai reikia didvyrių.”
Prieš procesiją į kapines Viktoras Ašmenskas, mano senelio kolega, kuris dalyvavo sukilime prieš komunistus ir buvo kartu su mano seneliu KGB kalėjime, nuvedė mus iš Arkikatedros prie Mokslų akademijos bibliotekos. Ten, kur mūsų senelis dirbo dieną advokatu, o naktį pogrindiniu pasipriešinimo vadovu. Kai priėjome, jis kreipėsi į mano brolį Ray ir mane, sakydamas: “Jūs abu kaip mano vaikai. Aš mylėjau jūsų senelį. “
Mes padėjome vainiką, jis parodė bronzinę lentą ir perskaitė užrašą ant plokštės, kad šiame pastate 1945-1946 metais dirbo žymus Lietuvos pasipriešinimo, Lietuvos ginkluotųjų pajėgų organizatorius ir vadovas Jonas Noreika Generolas Vėtra. Nužudytas 1947 m. vasario 26 d.
Iš Vilniaus kartu su broliu vykome kaip garbės svečiai į Šukonius, kur gimė mūsų senelis. Mums parodė kuklų baltų plytų pastatą. Mokyklos direktorius, pražilęs, apkūnus žmogus, entuziastingai sugriebė mūsų rankas, sakydamas, kad jam malonu, jog mes atvykome į ceremoniją pagerbti savo senelį. Jis buvo girdėjęs, kad rašau knygą. Aš paklausiau: “Kaip jūs nusprendėte pavadinti mokyklą mūsų senelio vardu?“ Jis atsakė: “Tai buvo per apylinkės tarybos posėdį. Mes norėjome pasirinkti naują pavadinimą, atsisakyti turimo nuo sovietinių laikų. Tavo senelio vardas iškart buvo prisimintas. Po to jis nuėjo su mums į šalį ir negarsiai pasakė:. “Iš pradžių girdėjau daug sielvartavimų, kai pasirinkome jo vardą. Jis buvo kaltinamas žydų žudymu“. Šie žodžiai mane ir Ray pribloškė.
Kaltinamas žydų žudymu? Apžiūrėjau mokytojų ir direktoriaus kambarį. Kas buvo šie žmonės? Kas buvo mano mama? Mano močiutė? Kas aš? Mano mintys sukosi: tai kažkokia klaida. Direktorius paėmė mano ranką ir patikino. “Aš gaunu daugiau pritarimo nei kada nors anksčiau, pasirinkęs senelio vardą. Viskas jau praeityje.”
Jaučiausi pasimetus, negalėjau sulaukti ceremonijos pabaigos, turėjau daugiau klausimų. Su broliu sėdom į automobilį kartu su mano senelio buvusiu kolega Ašmensku, tada jam buvo 88-eri. Jis įteikė savo knygos kopiją, kurią parašė apie mūsų senelį “Generolas Vėtra”, viršelyje buvo mano močiutės nuotrauka prie mano senelio. Knygą išleido Lietuvos Genocido muziejus, ji skirta II pasaulinio karo metu nukentėjusiems lietuviams, daug jų mirė Sibire. Muziejus buvo sukurtas 1992 m., Netrukus po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, reaguojant į Holokaustą, siekiant parodyti pasauliui, kad lietuvių komunistai nukentėjo taip pat, kaip žydai prie nacizmo. Muziejus buvo kritikuojamas dėl neteisingai pasirinkto žodžio “genocidas”, dabar pakeistas pavadinimas į Okupacijų ir laisvės kovų muziejų. Sovietmečiu muziejus buvo KGB kalėjimas, kuriame mūsų senelis mirė 1947, jo vardas yra ant pilkos marmurinės sienos kartu su daugeliu kitų.
“Ar jūs kada nors girdėjote tokius gandus, kad jis žudė žydus?”- aš paklausiau. Ašmenskas pažvelgė į mane. “Naciai paskyrė jį 1941 m. apskrities viršininku. Jis prieštaringai priėmė šį pasiūlymą, svarstė ir nusprendė, kad galėtų labiau padėti mūsų šaliai, jį priėmęs. Jis sugebėjo būti abiejose „tvoros pusėse“, todėl jis priėmė pasiūlymą. “Aš žinojau, kad mano senelis tapo Šiaulių apskrities viršininku, siekdamas savo politinės karjeros, bet niekada nemaniau, kad jis galėjo būti nacių bendradarbiu.
Grįžus į Čikagą, aš tęsiau kruopštų savo mamos surinktos medžiagos apie senelį tikrinimą. Nenorėjau pripažinti, kad šis kaltinimas gali būti tiesa, bet tuomet radau 32 puslapių knygelę, kurios pavadinimas „Lietuvi, pakelk aukščiau savo galvą!!!” Skaitydama suradau tiradą apie žydus: “Klaipėdos žemėje vokiečiai naikino lietuvius, o Didžiojoje Lietuvoje žydai aukcionuose superka visus ūkius. . . Kartą ir visiems laikams: mes nebepirksime jokių produktų iš žydų!” Tai parašė mano senelis. Mano rankos drebėjo. Aš nenorėjau tokio senelio, kuris buvo tokios knygelės autorius.
Rimtai svarsčiau atsisakyti projekto, net jei tai reikštų pažado, duoto mamai, sulaužymą. Praėjo metai, kol pasijutau esanti psichologiškai pasiruošusi tęsti tyrimą, mintyse save ruošdama siaubingai galimybei, kad mano senelis iš tiesų dalyvavo žydų žudynėse.
2013 m. Lietuvoje praleidau septynias savaites. Aš pasamdžiau ekskursijų po Holokausto vietas vadovą Simoną Dovidavičių, Ch. Sugiharos namų muziejaus vykdantįjį direktorių, muziejaus, kuris gerbė Ch. Sugiharą, padėjusį 6 000 žydų pabėgti per II pasaulinį karą. Mes kartu tyrinėjome mano senelio gyvenimą. Aš parodžiau jam visus mano senelio paminklus; Jis parodė man duobes, kur žydai buvo žudomi dėl mano senelio kaltės. Aš jam daviau knygą, kurioje parašyta, kad mano senelis buvo herojus; Simonas man davė knygas apie Holokaustą, kuriose sakoma, kad mano senelis buvo piktadarys.
Dovidavičius buvo pirmasis, kuris užsiminė, jog dar prieš įžengiant vokiečiams Antrojo pasaulinio karo pradžioje, mano senelis inicijavo pirmąją akciją. Tai sutapo su operacija “Barbarossa” 1941 m. birželio 22 d. Kai Hitleris įsiveržė į Rusiją, tą pačią dieną Lietuva pradėjo savo sukilimą su vokiečiais prieš sovietus, pažymėdama Holokausto pradžią, kuriame buvo nužudyti 95 proc.- 200,000 žydų, didžiausia procentinė dalis, lyginant su kitomis Europos šalimis. (Lietuvoje šiandien gyvena apie 3000 žydų).
Per tris savaites Plungėje buvo nužudyta 2000 žydų, pusė miesto gyventojų, kur mano senelis vadovavo sukilimui. Tai įvyko iki 1942 m. sausio mėnesio Wannsee konferencijos Berlyne, kur nacistinė Vokietija priėmė sprendimą dėl genocido vykdymo, t.y. masinis žudymas tapo valstybės politika.
Dovidavičius teigė, kad mano senelis, kaip armijos kapitonas, mokė lietuvius kareivius efektyviai naikinti žydus: kaip juos izoliuoti, išvesti į miškus, priversti juos iškasti sau duobes ir įstumti į jas po šaudymo. Mano senelis buvo pagrindinis mokytojas.
Aš tęsiau tyrimą. Suradau savo senelio kolegą, 5 dienų sukilimo dalyvį Damijoną Riauką. 1941 m. jam buvo 17 metų. “Ar mano senelis neturėjo nieko bendro su žydų žudymu?” “Jo čia nebuvo”, – atsakė jis. “Jis neturėjo nieko bendro su tuo. Ten buvo vokiečiai.” Tuo metu aš įtariau, kad jis nuslėpė tiesą, bet reikėjo įrodymų.
Artėjant kelionės pabaigai, mano teta, Aldona Budrytė Bužienė, kurios motina buvo mano močiutės sesuo, papasakojo, kad būdama 10 m.1941 m. Plungėje. ji prižiūrėjo kaip auklė mano mamą. Ji papasakojo savo istoriją, kol mes buvom Klaipėdoje, vaišindama mus pietumis. Sužinojau, kad netrukus po sukilimo mano senelis šeimą perkėlė į miesto centre esantį namą, kai jis tapo “staiga laisvas” ir gyveno, kol jie persikėlė į Šiaulius, kur mano senelis buvo paskirtas apskrities viršininku. “Ką reiškia staiga laisvas?”- aš paklausiau. Ji atsakė: “Žydų nebeliko, todėl namas buvo laisvas. Daug lietuvių buvo perkelti į naujus laisvus namus “.
Giliai įkvėpusi oro, vėl paklausiau: “Ar tu galvoji, kad namai ištuštėjo, nes žydai buvo nužudyti? Ji pasijuto įskaudinta ir linktelėjo. “O kaip tada vyko žydų žudymas? Kas įsakė juos žudyti?”
“Aš nemanau, kad tai buvo tavo senelio iniciatyva. Jis buvo pernelyg geras, kad taip padarytų.” Pasibaigus pauzei aš paklausiau: “Bet jei jis ten gyveno, kaip sakėte, ir jis buvo sukilimo galva, kaip Damijonas ir daugelis kitų sakė, ar jis nebūtų davęs įsakymo?” Teta Aldona pirmą kartą sudėliojo visus įvykius vieną po kito taip, kaip aš keliaudama, ir papurčius galvą, sušuko: “Aš tiesiog negaliu patikėti. Gal jis neturėjo pasirinkimo. Jam reikėjo palaikyti tvarką. Aš nežinau, ką galvoti. Manau, kad tai įmanoma “. Ji atrodė sutrikusi, nes stengėsi įsivaizduoti dėdės Jono dalyvavimą žydų žudynėse.
Paaiškėjo, kad aptariamas namas stovėjo priešais policijos būstinę, apvalaus pastato su baltos ir mėlynos spalvos apdaila, prie pagrindinės miesto sankryžos. Būstinėje buvo nacių komendantūros centras. Namas taip pat stovėjo šalia sinagogos, kur žydus izoliuodavo, prieš varant į mišką sušaudyti. Ar todėl mano močiutė paprašė manęs nerašyti knygos?
Kelionei baigiantis aš ėmiau tikėti, kad mano senelis turi būti nubaustas už 2 000 žydų žudymą Plungėje, 5500 žydų Šiauliuose ir 7 000 Telšiuose.
Grįžus į Čikagą, jausdama pyktį ir nerimą, vasaromis toliau rašiau knygą. Prieš du mėnesius mano projektas nuvedė į Kaliforniją, pas ten gyvenantį lietuvių kilmės žydą Grantą Gochiną, kuris dešimtmečius tyrė savo šeimos istoriją. Jis susipažino su savo pussesere Sonia Beder, išgyvenusia Holokaustą, kuri liudijo apie ginkluotus lietuvius, kurie likus trims dienoms prieš vokiečiams įžengiant į Lietuvą, neleido išsigelbėti 6000 žydų iš savo kaimo pabėgti į Sovietų Sąjungą. Sonia matė, kaip buvo sulaikyti aštuntos klases berniukai iš vietos mokyklos ir verčiami padėti šaudyti žydų aukas.
Ginkluoti lietuviai grobė žydų namus; daužė, žudė žydus; žemino, prievartavo, o po to nužudydavo merginas. Jie uždėjo rabino barzdą ant ugnies, o jo kūną lygino su karštais lygintuvais, po to rabiną nušovė visos bendruomenės akyse.
Sonia sugebėjo pabėgti nuo mirties. Ji išgyveno getą, sukurtą pagal mano senelio įsakymus, o vėliau išgyveno Dachau.
Gochinas nustatė, kad daugiau nei 100 giminaičių žuvo Lietuvos Holokauste. Mūsų nepriklausomi tyrimai parodė, kad mano senelis nužudė Gochino gimines. Mes nusprendėme suvienyti jėgas.
Nors aš per pastaruosius du dešimtmečius buvau sutelkusi dėmesį tik savo seneliui, Gochinas pradėjo judėjimą Lietuvoje, siekdamas atskleisti vadinamus didvyrius. Prieš trejus metus jis pradėjo kampaniją, skirtą pašalinti mano senelio atminimui skirtą lentą Vilniuje, ant Mokslų akademijos bibliotekos pastato. Nepaisant straipsnių žiniasklaidoje ir peticijos, kurią pasirašė 19 žinomų Lietuvos politikų, rašytojų ir istorikų, vyriausybė atsisakė pašalinti plokštę. Šį mėnesį Gochinas pristatė 69 puslapių aprašymą su faktais apie mano senelį, kur vyriausybė apkaltinta dėl Holokausto neigimo. Bandau dalyvauti Gochino judėjime, siūlydama paramą, pateikdama savo tyrimą apie senelį.
Atsižvelgiant į didžiulį Lietuvos vyriausybės nenorą pripažinti lietuvių vaidmenį Holokausto procese, mūsų pastangų reikės ilgai, bus sunku. 200 000 žydų sielų, palaidotų Lietuvos žemėje reikalauja atpildo.
Iš anglų k. vertė I.R.