Vilniaus Skalvijos kinoteatre prieš filmo Šoa demonstravimą Claude Lanzmann (dešinėje) pristato Markas Petuchauskas.

Kaip žaibas nutrenkė žinia. Išėjo Claude Lanzmann. Atminty iškilo jo viešnagė Vilniuje. O buvo taip.Vienas pirmųjų stambių tarptautinių meno projektų, kurį surengė mano įkurtas ir vadovaujamas Lietuvos žydų kultūros klubas, buvo 1997 m. Tarptautinės meno dienos, skirtos Vilniaus geto teatro įkūrimo 55-sioms metinėms.

Dalyvauti Tarptautinėse dienose pakviečiau Izraelio rašytoją Joshua Sobolį, plačiai žinomą savo pjese „Getas“ (apie Vilniaus geto teatrą), kurią rašė, niekada nebuvęs Lietuvoje. Pirmąkart atvykęs mano kvietimu į Vilnių, jis turėjo progos pakilti į savo aprašyto teatro sceną, kad papasakotų, kaip kūrė savo pjesę. Buvusioje Geto teatro salėje ir įvyko jam skirtų Dienų atidarymo vakaras.

Į sceną pakilo ir garsus kino režisierius iš Prancūzijos Claude Lanzmann, pasaulinę šlovę pelniusio filmo „Shoah“ autorius. Pakviečiau jį kartu su jau žinoma Vilniuje mano pažįstama prancūzų režisiere Brigite Jaque. Malonu buvo išgirsti Lanzmann, apskritai nelinkusio nieko perdaug girti, šiltus žodžius apie mano darbą rengiant Dienas, apie jų reikšmę prikeliant ryškius Shoah puslapius.

Filmo „Shoah“ kelionė į Vilnių vyko sunkiai. Net pats filmo egzemplioriaus pervežimas per sieną anuomet reikalavo visokių leidimų, derinimų. (Anuomet tai buvo juostinis filmas, kuris vos tilpo į keliolika didelių ir pakankamai sunkių dėžių, kas komplikavo jų gabenimą lėktuvu). Čia pagelbėjo Prancūzijos ambasados Lietuvoje kultūros atašė Patrick Donabedian. Nuostabiai veiklus ir draugiškas žmogus, su kuriuo jau man buvo tekę sėkmingai bendradarbiauti. Pasinaudojęs diplomatinio pašto galimybėmis jis atskraidino filmą, o pasibaigus meno dienoms, grąžino į Paryžių.

Paneriuose

Lanzmann papasakojo, kad rinkdamas medžiagą filmui „Shoah“, jis norėjo atvykti į Vilnių, tačiau sovietų valdžia režisieriaus neįsileido. Todėl filme neatsirado Panerių ir Devintojo forto vaizdų. Pirmąkart Panerius Claude Lanzmann kartu su Joshua Sobol aplankė per Geto teatro minėjimą.

Džiaugiausi, kad pavyko surengti „Shoah“ premjerą Lietuvoje. Buvau iš tikro laimingas, pristatydamas Lanzmann mūsų klubo lankytojams.

Claude Lanzmann – sukrečianti asmenybė. Filosofas, žurnalistas, režisierius, buvęs Pasipriešinimo kovotojas. Nepaprastai drąsus, stulbinančiai bekompromisinis žmogus ir menininkas. Jo kraštutinis kategoriškumas – kuriuo galėjau įsitikinti ir savo „kailiu“, tai savo įsitikinimų tvirtumo ir versus nuolatinių skaudžių konfliktų šaltinis. Filosofo Jean-Paul Sartre bičiulis, bendradarbiavęs jo žurnale „Les Temps Modernes“, kuriuo direktoriumi pats vėliau tapo.

Daugiau kaip dešimt metų (1974-1985) Lanzmann kūrė „Shoah“. Tai unikalus filmas, kuriam nėra lygių. Devynias su puse valandų trunkantis filmas – žydų genocido liudijimas. Lanzmann teigė nemėgstąs sakyti žmonėms, ką jie turi galvoti. Filme nėra užkadrinių komentarų. Režisierius kūrė jį nenaudodamas archyvinių ar kronikinių kadrų. Jame neparodytas ir nė vienas lavonas. Lanzmann žodžiais, tai yra eksperimentas, kurio metu žiūrovas išgyvena tai, kas vyksta ekrane, „inkarnuojantis į tai, kas rodoma.“ Filme – liudijime Lanzmann pokalbių forma atskleidžia atsiminimus tų, kurie dalyvavo genocide, vieni kaip aukos, kiti kaip budeliai. Taikliai pastebėjo Roger Ebert, kad tai „skausmo ir pykčio kauksmas genocido akivaizdoje. Tai vienas iš kilniausių kada nors sukurtų filmų […] jame Claude Lanzmann kalba apie neįkainojamą Dievo dovaną, kuri skiria žmogų nuo gyvulio. Kuri paverčia mus žmogiškomis būtybėmis ir suteikia mums vilties […]“.

Meno dienomis įvyko ir nelabai Lanzmann mėgstamų režisierių Steven Spielberg filmo „Schindler`s list“ („Šindlerio sąrašas“) ir Andrzej Wajda juostos „Wielky Tydzien“ („Didžioji savaitė“) lietuviškos premjeros.

Atvykęs į Skalviją  ir bendroje afišoje pamatęs „Schindler`s list“ ir „Wielky Tydzien“ premjerų anonsą, Lanzmann netikėtai labai susijaudinęs, visas perbalęs, pareiškė man, kad su šių režisierių filmais vienoje programoje jis atsisako dalyvauti. Žinojau apie Lanzmann antipatiją minėtiems režisieriams, bet tokios reakcijos nesitikėjau. Staiga pykčio iškreiptu veidu jis šoko prie manęs ir taip skaudžiai pirštu dūrė į pilvą, kad net susiriečiau. Žiūrovų susitikimas su Lanzmann ir jo filmu buvo pakibęs ant plauko. Susitvardęs ilgai aiškinau, kad esu sumanęs parodyti skirtingus, net konfrontuojančius kūrėjų požiūrius į Holokausto tragedijos meninį atskleidimą. Pagaliau neištvėręs pridūriau: „Lietuva jau demokratinė valstybė“. Lanzmann pamažėle atvėso ir… premjera įvyko.

Dar prieš atvykstant į Vilnių Claude Lanzmann pademonstravo savo „kietą“ charakterį. Kategoriškai pareiškė man, kad atvyks į Vilnių tik tuo atveju, jei užsakysiu jam ir Brigite Jaque prašmatniausius apartamentus, ir tik – Stiklių viešbutyje. Ką aš ir padariau. Įžengęs į viešbutį ir įdėmiai patikrinęs jam rezervuotus kambarius, režisierius liko manimi patenkintas…

Tačiau svarbiausia, Claude Lanzmann filmo „Shoah“ lietuviškoji premjera įvyko. Vilniaus kino centre Skalvija, pristatydamas režisierių, papasakojau apie jo kūrybos kelią ir suteikiau žodį režisieriui.

Dokumentinis filmas „Shoah“ trunka devynias su puse valandos, tad juostą rodėme per dvi dienas, maždaug po keturias su viršum valandas, neskaitant po to išsiplėtojusių pokalbių. Abi dienas peržiūroje ir diskusijose dalyvavo ir aktyviai joms „dirigavo“ temperamentingasis, kategoriškasis filmo režisierius.

Suprantama, kad Skalvijos salė buvo sausakimša. Žmonės sėdėjo ant grindų, vos ne gulėjo. Norinčių pamatyti filmą ir autorių buvo toks milžiniškas antplūdis, kad Centro darbuotojai vos atlaikė besiveržiančiuosius.

Esant tokiam ažiotažui Claude Lanzmann filmu susidomėjo Lietuvos televizija. Ji kreipėsi į autorių, prašydama leidimo parodyti filmą visai Lietuvai. Apie tai man papasakojo Lanzmann. Jis sutiktų su filmo premjera televizijoje tik po to, jei filmas būtų nupirktas ir rodomas Lietuvoje. Pasak Lanzmann, televizijos vadovybė žadėjo tuo pasirūpinti. Po to stojo tyla. Matyt, mūsuose anuomet dar nebuvo noro ar poreikio tokiam filmui, kaip „Shoah“.

Praėjo du dešimtmečiai. Per tuos metus nuolat jaučiau, kad kažkur ne taip toli, Paryžiuje, gyvena ir nenuilstamai kuria šis nuostabus žmogus. Tragiška asmenybė, niekad nepatenkinta savimi, iki žiaurumo reikli kitiems ir sau. Ir staiga Lanzmann išeina… Tuo neįmanoma patikėti.

Prisiminiau tą tikrąjį, giluminį, gyvenantį meile žmonėms  Claude Lanzmann. Prisiminiau jo susitikimus su mūsų žiūrovais. Interviu kritikei Živilei Pipinytei Vilniuje, Meno dienų metu, jis prisimena tuos, su kuriais ne tik draugavo, kurie jam buvo labai artimi – Frantz Fanon, Jean-Paul Sartre, Nelsonas Mandela. Prisimena Simone de Beauvoir, su kuria dešimt metų gyveno kartu, bet ir išsiskyrę jie liko „geriausiais draugais“. „Ji buvo svarbi mano gyvenime, ji formavo mano asmenybę. Buvo tikra konstruktorė […] Jeigu ji dabar atvyktų į Vilnių, ji pamatytų čia viską. Ji išgremžtų visą miestą – pasiimtų žemėlapį ir metodiškai tyrinėtų vieną kvartalą po kito“. Ji, kaip ir Jis, jeigu ką nors mylėjo, tai amžinai, jeigu nekentė, tai iki mirties…

Jis atgulė Montparnasse kapinėse, šeimos kape greta praėjusiais metais negailestingos ligos palaužto dvidešimt trejų metų sūnaus. Atgulė netoliese kito labiausiai mylimo žmogaus – Simone de Beauvoir amžino poilsio vietos.

Simboliška, laidotuvės įvyko dieną prieš Prancūzijos nacionalinę šventę – Bastilijos paėmimo dieną. Prancūzija laidojo Claude Lanzmann, kaip laidojami tautos didžiavyriai. Karstą lydėjo Prancūzijos Ministras pirmininkas Edouard Philippe.

Lietuvos žmonės girdėję Claude Lanzmann, matę šio genialaus menininko „Shoah“, kitus filmus, tikiu, ilgam išsaugos juos savo atmintyje.

Prof.habil.dr. Markas Petuchauskas