Su liūdesiu pranešame, kad Izraelyje mirė Michaelis Šemiavičius  gimęs 1926m. vasario 9d. Vilniuje. Antrojo pasaulinio karo metu buvo Vilniaus geto kalinys, jo tėvai žuvo per Holokaustą, o pats Michaelis buvo išvežtas darbams. Po karo išvykęs į Izraelį, jis tapo Vilniaus miesto ir Vilniaus apskrities žydų bendruomenės pirmininku.

Nutrūko sudėtingo Michaelio Šemiavičiaus gyvenimo kelias. Visi bendravę su velioniu, prisimins jį kaip puikų veiklų žmogų. Nuoširdžiai užjaučiame šeimą dėl netekties, sunkią valandą linkime stiprybės ir dvasios ramybės.

Michaelis Šemiavičius parašė knygą hebrajų kalba, ji buvo išversta į anglų k. „Už vartų“: Holokaustą išgyvenusiojo kelionė iš Vilna į Tel Avivą. Knyga išleista 2009 m.

Tėvai Leiba ir Chaja Šemavičiai turėjo du vaikus – Michaelį ir Lėją. 1943 m. liepos 9 d. popietę valstiečiai užkasinėjo Buzaraisčio durpyne sudegintų žmonių kūnus. Žydų darbininkams atsisakius išeiti iš barako ir stoti prie duobės krašto sušaudymui, gestapininkai pastatą apšaudė kulkosvaidžiu, pro langus mėtė granatas. Barakas, su gyvais žmonėmis viduje, užsidegė. Vėliau paaiškėjo, kad tarp sudegintųjų buvo ir 12-metė Lėja Šemiavičiūtė. Tėvų – Lejbos ir Chajos – likimai taip pat tragiški: Lejba išvežtas į koncentracijos stovyklą Estijoje, kur mirė nuo ligų ir išsekimo, Chaja sušaudyta Paneriuose. Išliko gyvas  Michaelis.

1941–1944 m. per vokiečių ir jų talkininkų vykdytą Holokaustą daugiausia nukentėjo Lietuvoje gyvenę žydai ir romai. Michaelis Šemiavičius (Michael Schemiavitz), 1944 m. vasarą pabėgęs iš priverčiamųjų darbų stovyklos Kazlų Rūdoje, rašo, kaip jis kartu su kitais atvyko į Kauną ir pirmieji „miesto pakraštyje sutikti žmonės buvo romai, ką tik išėję iš miškų, kuriuose slapstėsi. Romams naciai taip pat buvo paskyrę mirties bausmę“ . Pasak prisiminimų autoriaus, dar neužmiršusio kaip žiauriai su abiem tautomis buvo elgiamasi ir kiek dėl to patirta skaudžių išgyvenimų, žydai ir romai „vieni kitus apkabino, išbučiavo, o po to kartu patraukė į Kauno centrą“ .