Kiekvienas žmogus skirtingai žiūri į jį supantį pasaulį. Kitaip sakant, kiekvienas žiūri pagal savo asmeninę „prizmę“. Iš tikro, jei sutiksime su tuo, kad kiekvieno „prizmė“ yra skirtinga ir unikali, lengvai galėsime gerbti kiekvieną žmogų. Taip pat galėsime suprasti, kad pasaulis yra ne tai, ką aš matau „automatiškai“, o tai – kokį paaiškinimą aš jam duodu.
Tai reiškia, kad du žmonės žiūrėdami į tą patį dalyką, mato visai kitą „vaizdą“. Tai yra todėl, kad mes matome per savo norų, savo jausmų prizmę. Iš tikro mes matome ne tiesą, o tai, ką mes norime pamatyti.
Todėl vienas iš žymių ravo Barucho Ašlago mokinių ravas Hilelis Gelbšteinas sakydavo: „Stabtelk, prieš darydamas išvadas, pirmiausiai pasistenk suprasti, kas parašyta ir tada pamatysi visai kitus dalykus“.
Mokėmės iš pamokų apie „šeimos santykius“, jei žmona sako: „Aš ant tavęs labai pykstu“. Ką reikia išgirsti? Teisingiausia išgirsti tiesą ir atsakyti: „Aš taip pat tave labai myliu“. Iš tikro, kai žmona šaukia ant tavęs, nes taip gali būti, nes ji nori didesnio tavo dėmesio ir meilės žodžių. Juk ji nešaukia ant kažko iš gatvės, ji kreipiasi į tą, kuris yra iš tikro jai brangus ir mylimas.
Jei jau tai suprantame, tada galime į gyvenimą pažvelgti visai iš kitos pusės.
Baal Sulamas str. „Pratarmė knygai Zohar“ moko, kad realybė yra labai „lanksti“, ir iš tikro mes viską matome savo „viduje“. Sakoma, kad poetas, žiūrėdamas į arfą, mato gražią moterį ir panašiai…
Todėl pagal mūsų pavyzdį, visai nesvarbu, kokiu tonu žmona kalba su manimi, jei mano uždavinys yra mylėti žmoną, tai galiausiai ir apsprendžia visą realybės „paveikslą“.
Iš tikro tai jau visai kitas „žvilgsnis“ į mus supantį pasaulį. Tai „meilės žvilgsnis“ į visus žmones, tai „meilės žvilgsnis“ į Kūrėją. Tai tikras ir teisingas žvilgsnis!