Nuotraukoje: grupė studentų ir žurnalistų iš Lietuvos 17-ojo Pasaulinio sionistų kongreso metu Bazelyje 1931m.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje publikuojame sionizmo organizacijų Lietuvoje susivienijimo 100-mečiui skirtą Humanitarinių mokslų daktarės Eglės Bendikaitės  straipsnių ciklą „Sionistų prioritetai kovoje už Litę (1916-1918)“. Pirmasis straipsnis iš ciklo publikuotas lzb.lt tinklapyje 2016 vasario 16d.

1897 m. rugpjūtį I Pasauliniame sionistų kongrese Bazelyje (Šveicarijoje) buvo sukurta Pasaulinė Sionistinė organizacija. Lietuvos sionizmas kaip tyrimų objektas išnyko kartu su pačia tarpukario žydų bendruomene. Atgavus Nepriklausomybę Lietuvoje imta išsamiau gilintis į šio judėjimo esmę.

Sionizmo pavadinimas yra kilęs nuo Siono kalno, ant kurio buvo pastatyta Jeruzalės šventykla, vardo. Jau ankstyvoje žydų istorijoje jis tapo Jeruzalės ir Izraelio žemės sinonimu. Vilties grįžti į Pažadėtąją žemę simbolis daugelį amžių buvo žydų religinių maldų elementas. Tik  XIX amž. pabaigoje atsiradęs sionizmo terminas įgijo politinį turinį ir ėmė reikšti ideologinį visuomeninį judėjimą, kurio tikslas – sukurti politinius namus žydų tautai jos istorinėse žemėse, t.y. atkurti žydų valstybę.

Lietuvos sionistai, kurių sprendimai didele dalimi priklausė nuo sionistų organizacijos lyderių pozicijos centrinėse būstinėse Berlyne, Hagoje ar Kopenhagoje, svarstė įvairias Lietuvos, jų taip vadinamos Litės ir žydų būvio joje perspektyvas, ieškodami sąjungininkų savo tautinių interesų bei politinių tikslų įgyvendinimui. Kita vertus, Lietuvos sionistų politikos strategija buvo sukoncentruota keleto žmonių rankose ir neretai priklausė nuo jų asmeninių nuostatų ir nekintančių prioritetų.

Antrasis straipsnis iš ciklo “Sionistų prioritetai kovoje už Litę (1916-1918)