Praradimas ir atsinaujinimas, aukos dalia ir pasipriešinimas, sunaikinimas ir atgimimas: nedaug rašytojų sugebėjo papasakoti  apie sunkų žydų gyvenimą ir XX a. žudynių anomaliją,  kaip pats Aba Kovneris (1918-1987).

Pirmoji didžioji šio žmogaus biografija, kurią parašė Izraelio istorikė Dina Porat, laimėjo Nacionalinį Žydų knygos apdovanojimą. Jis skirtas už sugebėjimą perteikti istoriją ir atgaivinti atmintį.

Aba Kovneris gimė kovo 14, 1918 Ašmenoje, 50 km nuo Vilniaus. Išvykus gyventi į Izraelį, jis dažnai pristatomas kaip Izraelio poetas ir prozininkas. Lietuvos žydai Abą Kovnerį prisimena kaip Vilniaus geto pogrindžio kovotoją, partizaną, poetą, rašiusį hebrajų ir jidiš kalbomis.

1927m. A.Kovneris su tėvais persikėlė i Vilnių, kur iki 1935m. mokėsi privačioje hebrajų gimnazijoje “Tarbut”. Šiuo metu tame pastate yra įsikūrusi Lietuvos  žydų (litvakų) bendruomenė. Kovneris užaugo Vilniuje, “Lietuvos Jeruzalėje”.

Mokydamasis hebrajų kultūros mokyklose, jis gavo tradicinį išsilavinimą ir modernų literatūrinį, pradėjo rašyti poeziją.  1939 m. dar besimokydamas gimnazijoje, jis priimamas laisvu klausytoju į Stepono Batoro universiteto Menų  fakultetą.1940m. sovietmečiu jis dalyvavo nelegalioje sionistų veikloje.Jo kitas lavinimas vyko intensyvioje žydų jaunimo judėjimo aplinkoje, kur jis tapo Sionistų socialistinės grupės Hashomer Hatzair lyderiu. („Jaunoji gvardija”). Šios lyderystės netrukus laukė nepakeliamai skausmingas išbandymas.

Kai vokiečiai okupavo Vilnių 1941 m. ir įkūrė getą, Kovneris kartu su keliais kitais vyrais rado laikiną prieglobstį vienuolyne. Tačiau nerimas ir kaltės jausmas dėl vienuolių saugumo ir kaltės, palikus jaunystės meilę, sužinojus, kad ji nužudyta kartu su savo motina Panerių miške, Kovnerį grąžino į getą, kur jis tapo jungtinės kovotojų organizacijos lyderiu, į ją įsijungė įvairūs jaunimo judėjimai. 1942 m. sausio 1 d. jis paskelbė jidiš kalba reikšmingą atsišaukimą, kviečiantį į pasipriešinimą, perspėjęs, kad “Hitleris planuoja nužudyti visus Europos žydus”.

Kovnerio atsišaukimas prasidėjo žodžiais: “Neikite kaip ėriukai, į skerdyklą”, kuris reiškė, kad reikia priešintis Holokaustui. Tačiau vėliau savo gyvenime jis atsisakė kaltinimo, kad Europos žydai elgėsi gėdingai  pasyviai. Jo įžvalgus jautrumas žiaurioms žmonių  išgyvenimo moralinėms dilemoms, rodo gilų ryšį su savo bendruomene ir žydų tauta apskritai. Būtent toks jautrumas, privertęs grįžti į getą prieš pat jo likvidavimą, su visais ten buvusiais kaliniais, kad išvestų savo būrį į Rūdininkų girią partizaninei kovai, kad jie turėtų galimybę išgyventi, užuot likus gete.

Po karo Kovneris negalėjo pamiršti Holokausto nusikaltimų – nužudytų 6 milijonų žydų. Jis sukūrė  keršto planą prieš nacių Vokietiją. Drauge su kitais kovotojais kūrė  nuodijimo schemą, apie kurią sužinota iš jo paties pasakojimo, tačiau šios pastangos buvo pasmerktos. Po karo pabaigos organizavo grupę keršytojų, kurie naikino nacistus Europoje, ši grupė nužudė apie 400 nacistų. 1946 m. trys jo organizuotos grupės nariai užnuodijo duoną, skirtą 12 tūkst. Vokietijos karo belaisvių, daugiausia ES gyventojų, kurie buvo laikomi stovykloje prie Niurnbergo. Nukentėjo nuo 2200 vyrų, 207 iš jų buvo hospitalizuoti, bet mirties atvejų nebuvo.

Kovneris dirbo  “Briach” organizacijoje, kuri siuntė žydus į Palestiną.

1945 m. pabaigoje jis neteisėtai atvyko į Palestiną, vedė derybas su Ben Gurionu ir Chaimu Veicmanu. Grįžtant į Europą, Britanijos valdžia jį areštavo, Kovneris buvo įkalintas Kaire.

Po įkalinimo Kovneris išvyksta į Izraelio žemę ir ten įsikuria. Nors jis niekada nepasiekė ryškaus politinio vaidmens Izraelyje, apie jį pirmą kartą parašyta 1948 karo metu, kai jis kovėsi Nepriklausomybės kare kaip Izraelio armijos karys ir redagavo kovinės  brigados naujienlaiškį.

Apsigyvenęs Izraelio kibuce, Kovneris ėmėsi projektų, primenančių nacių sunaikintus žydus ir jų turtingą civilizaciją, kurios nebeliko, o tai reiškė ne tik siaubą, bet ir sunaikintą turtingesnį likusių žmonių gyvenimą. Nors dauguma šiuolaikinio Izraelio buvo pasiryžę pamiršti savo diasporos praeitį, Kovneris  primygtinai reikalavo išlaikyti atminimą apie gilias diasporos šaknis žydų istorijoje, kultūroje ir tikėjime, net jei visa tai bus sutrypta ir sunaikinta. “Jeruzalė negali būti Jeruzalė, – rašė jis, – be Lietuvos Jeruzalės.” Jo darbo pastangas  karūnavo Tel Avivo Diasporos muziejaus įkūrimas (” Beit HaTefutzot “).

Gyvendamas Izraelyje jis daug rašė. Savo kronikose “Liudijimų ritiniai” (Scrolls of Testimony) ir “Gaisro liudijimai” (Scrolls of Fire) jis stengėsi sukurti naują Talmudo atitikmenį ir naujos Haggados – Išsilaisvinimo maldą (ji skaitoma per Pesachą) post Holokausto amžiui. Jis taip pat parašė daug poezijos rinktinių, nepaisant istorijos suvaržymų ir slėgusio labai skausmingo praradimo jausmo, jį įkvėpė vidinė laisvė.

Kovneris buvo atkaklus, reikšdamas savo asmeninę nuomonę, joje buvo tiek jėgos, kuri traukė žmones  išgirsti ir skaityti. Pasak žinomo Izraelio mąstytojo Eliezero Šveido, jį žmonės vadindavo įvairiais vardais: “poetas-karys, poetas-lyderis, poetas-pionierius, poetas-kibucnikas ir poetas-mokytojas”. Prie kiekvieno iš šių vaidmenų, galima dar pridėti metraštininko ir liudytojo.

Kovneris, suteikė savo poezijai patoso, meilės kalbai, paslėptos maldos ir pranašystės bruožų. Jis buvo vienas iš tų menininkų, kurių gyvenimas apskritai buvo ypatingas ir reikšmingas: nuolatinė veikla ir praradimai, tvirti įsitikinimai, visiškas atsidavimas  savo žmonėmis ir laikmečiui.

A.Kovneris tapo Izraelio rašytojų sąjungos pirmininku, juo būdamas, – Izraelio valstybinės premijos laureatu 1970-aisiais. 1983 metais, kartu su Sinajum Laichteriu ir Aronu Vinkovetskiu inicijavo žydų liaudies dainų jidiš tekstų daugiatomį rinkinį pagal Hebrajų universiteto Jeruzalėje užsakymą (yra išleisti 7 tomai).

Abos Kovnerio kapas Izraelyje.