Dr. doc. Aušra Pažėraitė
Purimo šventę šiemet pradedame švęsti trečiadienio vakare, vasario 28-tą.
Ravas Josefas Dovas Soloveičikas yra aiškinęs Purimo (bei Chanukos) skirtumą nuo kitų švenčių, tame tarpe ir Šabo. Šventės hebrajiškai (halakhiniu požiūriu) vadinamos dvejopai (t.y., liaudyje gali pasitaikyti visaip). Yra dvi sąvokos: jom kadoš (pažodžiui, šventa diena, kartais sakoma kdušat hajom, dienos pašventinimas) ir jom tov, jomim tovim (pažodžiui gera diena, geros dienos). Pirmuoju atveju yra švenčių, kurios turi kdušat hajom, t.y. šventumą savyje. Ir yra kita grupė švenčių, kurias klasifikuojame kaip jomim tovim. Abu terminai yra biblinės kilmės. Kai žmonės kalba apie dienas apskritai, jos yra tiesiog laiko skaičiavimo matas, nieko daugiau. Prasmės požiūriu jos tokios pat tuščios, kaip ir erdvė. O judaizme jos yra lyg gyvos būtybės, turi savo pobūdį, savybes, individualumą, ar netgi galima sakyti, asmeniškumą: geros dienos, blogos dienos. Tačiau ne ta prasme, kad kažkas žmogui tomis dienomis atsitiko – geri ar blogi dalykai, bet todėl, kad pačios dienos yra geros arba blogos. Tą dieną (per vieną Roš hašana), kai kunigas Ezra perskaitė Jeruzalėje susirinkusiems žmonėms Įstatymo knygą, verkiantiems žmonėms jis pasakė: „Eikite, valgykite rinktinius valgius ir gerkite saldžius gėrimus(…), nes ši diena šventa mūsų Viešpačiui [ki-kadoš hajom laadoneinu]“ (Neh 8,10).
O jom tov matome Esteros knygoje tą dieną, kurią žydai apsigynė nuo savo priešų (t.y. Purimas), ir jiems „skausmas pavirto džiaugsmu, o gedulas – gera diena [jom tov], „jie buvo įpareigoti jas švęsti kaip puotų ir linksmybės dienas, kaip progą siųsti skanėstus vieni kitiems ir dovanas vargšams“ (Est 9,23). Ir nors kitos visos šventės gali būti pavadinamos jom tov, bet Šabas niekada negali būti taip vadinamas. Tačiau daugelis švenčių, kaip ir Šabas, turi kdušat hajom, pašventinimą. Tik Chanuka ir Purimas neturi. Jos yra tik jomim tovim. Geros dienos. Ką reiškia šis skirtumas?
Ravas aiškina, kad dienos pašventinimas yra jos išskyrimas. Tokių dienų kaip ir Šabo laikymosi esmė – ne socializacija, ne bendravimas, ne dalinimasis su kitais, bet atsiskyrimas. Pirmiausia – atsiskyrimas nuo visuomenės. Kūrėjas per Šabą nori žmogaus vien tik sau, nenori juo su niekuo dalintis. Tai „išlaisvinimo nuo visuomenės“ diena. Visas kitas savaitės dienas žmogus dirba, per darbą kurdamas ir plėtodamas įvairius saitus ir ryšius su kitais žmonėmis. Per Šabą visa tai turi liautis, būti sustabdyta. Tada žmogus lieka vienišas Kūrėjo akivaizdoje. Tai lyg egocentrizmas, kuris yra būtinas, kad žmogus išsilaisvintų, kad, galiausiai jo kūrybingumas rastų resursų. Kai tik žmogaus individualumas kokioje nors visuomenėje (pvz., Ravas pateikia „komunistinės Rusijos“ pavyzdį) būna pajungiamas sociumui, visuomeniškumui, užsiblokuoja ir nuskursta jo kūrybingumas. Tačiau yra ir kitas pavojus – individualizmas, visiškai iškritus iš visuomenės, kaip kad Robinzono Kruzo atveju. Žmogus, būdamas vien tik sau ir dėl savęs, atsiduria Jobo situacijoje: visiško praradimo. Kada Jobas viską atgauna? Kai meldėsi už savo bičiulius (prieš tai jis buvo susirūpinęs tik savimi ir savo šeima).
Judaizme,- teigia Ravas, per halakhinę švenčių sampratą, per tuos du skirtingus terminus, yra išlaikyta dialektinė pusiausvyra, nes jomim tovim, priešingai, nei jomim kdošim, yra dalinimosi dienos. Dienos, per kurias dovanojamos dovanos, vaišinamasi, socializuojamasi, ir per kurias darbas nėra uždraustas.