Renginio data ir tematika pasirinkta neatsitiktinai. Ariogalos gimnazijos direktoriaus Arvydo Stankaus nuomone, minėtas renginys yra tarsi kilnojamas memorialas, menantis istoriją. Renginio svečias Gercas Žakas, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas, džiaugėsi salėje esančių daugiau nei dviejų šimtų dalyvių šviesiais veidais ir tikimybe, kad jie yra tolerantiški, svetimi militarizmui, kalbantys apie tai, kas buvo ir ko nėra. Tai svarbu, nes neminėdami praradimų juos galbūt dar kartą užmušame užmarštimi. Pasak G. Žako, iki Antrojo pasaulinio karo visi gražiai drauge gyveno – apie 3 tūkst. žydų tautybės žmonių buvo Lietuvos kariai savanoriai. Iš prieškario atsimenama, kad lietuviai žydus per Velykas vaišindavo margučiais, pastarieji lietuvius – macais. Tačiau atėjo sovietai, nuo kurių nukentėjo tiek vieni, tiek kiti, o vėliau atėjo naciai su sveiku protu nepaaiškinama politika, reiškiančia žmonių naikinimą.

Pasak Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdomojo direktoriaus Ronaldo Račinsko, prieš 73 metus pasaulis atvėrė Aušvico konclagerio vartus ir pamatė, kas ten vyko. Tačiau pasaulis daug ko nematė, galbūt ir nenorėjo matyti, tinkamai neįvertino to, kas buvo iki tol. Konferencijos proga liūdna – pagerbiame apie 6 mln. nužudytų žydų atminimą. Lengviausia būtų pasakyti, kad buvo tokios aplinkybės, nacių politika, jėgos, palaikančios žmonių naikinimo idėją. Kita vertus, buvo ir vertybiniai kelrodžiai – žmonės, kurie nepaprastai rizikavo, kai kas padarė tai, į ką sureagavo pasaulis. Mes nebegyvename tais laikais, kai už pagalbą silpnesniems grėsė bausmės. Dabar galime demonstruoti vertybines nuostatas, nelaukdami, kol susidarys ekstremali situacija. Nuo to Lietuva bus gražesnė, šviesesnė ir galbūt dar po 100 metų nereikės minėti naujų birželio 14-ųjų, rugpjūčio 23-iųjų, rugsėjo 23-iųjų, sausio 27-ųjų, nes tam iš anksto bus užkirstas kelias. Turbūt kiekvienoje švietimo, kultūros įstaigoje yra žmonių, darančių daug daugiau, nei reikalauja įvairios programos bei iš jų tikimąsi, atsiranda lyderių, paskui kuriuos eina bendraminčiai. Be mokytojų nuoširdaus darbo, neformalaus atsidavimo tokių renginių neturėtume.

Bendruomeniškumo tonas, kurį suteikia minėta Tarptautinė komisija, neišnyko – aštuntą kartą kartu su Ariogalos gimnazija sukvietė Tolerancijos ugdymo centrų, mokyklų bendruomenes dalyvauti ir pristatyti Lietuvoje gyvenusių žydų gyvenimiškas istorijas bei kartu paminėti Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną. Daugelyje miestelių nebėra nė vieno žydų tautybės piliečio, liko tik pastatai ir prisiminimas. Prarasti bendrapiliečiai, kultūrinis, dvasinis, politinis, socialinis, ekonominis potencialas – visos Lietuvos tragedija. Laiko rato neįmanoma atsukti atgal, tačiau Lietuvos valstybės šimtmečio proga galime deramai prisiminti tuos, kurie drauge su lietuviais kūrė valstybę, ir pakelti šiandien trispalvę už litvakus. Prisimenamas jų noras, kad būtų žinoma ne tik tai, kaip mirė jų pirmtakai, bet ir kaip gyveno iki katastrofos. Europos žydų bendruomenės branduolys buvo susprogdintas per Antrąjį pasaulinį karą, išgyvenusieji Holokaustą, išlikę išsibarstė po pasaulį.