Apie filosofą plačiau tinklapiui lzb.lt pasakoja  dr. Aušra Pažėraitė, religijų istorikė, religijotyrininkė, VU Religijos studijų ir tyrimų centro docentė:

Apie vieno iškiliausių XX a. filosofų, Emmanuelio Levino (1906-1995), sąsajas su Lietuva galima kalbėti bent dviem aspektais. Pirmiausia, žinoma, tai, kad jis gimęs ir augęs Kaune, ir jo tėvai taip pat iš Lietuvos. Jis gimė Kaune 1906 metų sausio 12 dieną (pagal Julijaus kalendorių – 1905 metų gruodžio 30 dieną). Pagal žydų kalendorių – 15-tą Teveto mėnesio dieną. Kaunas tuo metu buvo Rusijos imperijoje Kauno provincijos sostinė. Pagal įrašą Kauno žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje, jo tėvas buvo Kauno miestietis Jehiel Levin, o mama – Dvoira. Įraše taip pat buvo įrašyta ir apipjaustymo data – sausio 6 pagal Julijaus kalendorių. Tėvas taip pat buvo kaunietis – čia gimęs 1878 metais tėvams Abromui ir Feigei, o motina buvo iš Ylakių, ten gimusi 1881 m. Mošei Jicchakui ir Etai Gurvičiams. Kaune lankė kažkurią pradinę žydų mokyklą iki I pasaulinio karo. Per I pasaulinį karą šeima buvo priversta, kaip ir didelė dalis bendrai Lietuvos žydų, trauktis į Rusijos imperijos gilumą, ir taip Levinų šeima atsidūrė Ukrainoje, kur Emmanuelis buvo priimtas į gimnaziją Charkove, kur tuo pat metu persikėlė ir Kauno berniukų gimnazija. Visa šeima, kaip pasakojama, labai tuo didžiavosi, nes tai buvo reali galimybė Emmanueliui siekti aukštojo mokslo kur nors Rusijos imperijoje. Tačiau karui pasibaigus ir prasidėjus revoliuciniam chaosui ir pertvarkom, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir ėmus atkurti valstybines struktūras, šeima grįžo į Lietuvą. Čia gavo Lietuvos pilietybę, ir Emmanuelis Levinas įstojo į vieną iš Kaune atsidariusių privačių žydų gimnazijų, kad galėtų baigti reikalingą studijų pakopą prieš stojant į universitetą. Gimnazijoje jis dar mokėsi trejus metus. Trijose aukščiausiose gimnazijos klasėse, kuriose tuos metus jis ir studijavo, dar buvo mokoma rusų kalba,  nors buvo ir sustiprintos hebrajų kalbos pamokos. O žemesnėse klasėse jau buvo mokoma hebrajų kalba. Buvo įvestos ir lietuvių kalbos pamokos, per kurias jis išmoko lietuvių kalbos, ir vos pirmą savo filosofinį straipsnelį buvo parašęs lietuviškai. Studijų programoje buvo studijuojamos ir elementarios judaizmo žinios, švenčiamos žydų šventės, bet bendrai galima matyti, kad nieko specifiško iš to, kas šiandien vadinama „lietuviškuoju judaizmu“, lyg ir nebuvo, tik, kaip jis vėliau išsireikš, „bekraujės“ bendrybės, be klasikinių rabiniškos literatūros tekstų.

Kas tas „lietuviškasis judaizmas“ ir koks Emmanuelio Levino intelektualinis, religinis santykis su juo? Šiuo klausimu norėčiau pacituoti vieną ištrauką iš knygos „Lire Lévinas“, kurią parašė Solomon Malka. Jis, kaip pats teigia, ilgus metus dalyvaudavo Emmanuelio Levino šeštadieninėse Toros studijų užsiėmimuose, per kuriuos jie skaitydavo ir analizuodavo Talmudo tekstus. Jis rašo:

   „Emmanuelio Lévinas judaizmas įsišaknijęs jo gimtojoje Lietuvoje (Gershomas Scholemas vieną dieną pasakys, šelmiškai šypsodamasis: „Jis labiau litvakas, nei pats mano“). Gimęs carinėje Lietuvoje, anksti gavo dvigubą formaciją: klasikinę – maitintas rusų literatūra, ir hebrajišką, kadangi turėjo hebrajų kalbos ir Biblijos mokytoją. Dažnai jis sakys, kad niekad nejautė šios dvigubos kultūros kaip prieštaringumo ar tarpusavio išskyrimo. Hebrajiška kultūra jam visada yra duota kaip universali kultūra.

    Lietuvos žydai, atrodo, tam tikru būdu patyrė sekuliarizaciją paties judaizmo viduje. Ir bet kuriuo atveju šis kraštas žydų literatūroje lieka kaip išdidaus bastiono, kuris iki galo priešinosi XVIII a. centrinės ir rytų Europos chasidiškojo judėjimo puolimams, simbolis. Mitnagdut valda.

‚Lietuvos judaizmas – tai tas polinkis į blaivumą. Ne prieš jausmą, bet prieš tam tikrą dvasios girtumą populiariame lygmenyje […]. Pats Vilniaus Gaonas buvo didelis kabalistas. Bet jis visad manė, kad Zoharas derinasi su Talmudu. O aš, iš savo pusės, ir toliau galvoju, kad tikrąjį žydiškos, ir net Kabalos, dvasios matą yra davęs Talmudas‘ [iš pokalbio su Levinu, kuris buvo publikuotas L’Arche, 1981 lapkričio numeryje].

   Tai tradicija, siekianti chasidizmą integruoti į klasicizmą, ir taip pat talpinanti savo išsiliejimus iš krantų. Ši blaivumo ir tam tikros išminties kultūra, Mussar, moralinio formavimo literatūra, iliustruota, tarp kitų taip pat ir rabino Israelio Salanterio, atskleidusio visą jo vertę. Lévinas puoselėja ypatingą prielankumą veiklai šio rabino, kurio vieną frazę, taip atitikusią jo paties mąstymą, dažnai mėgdavo cituoti: ‚Mano artimo materialiniai poreikiai yra mano dvasiniai poreikiai‘.“

Šie žodžiai lyg ir atsakytų į keltą klausimą – nepaisant to, kad pats Levinas specifiškai savęs netapatino su lietuviškuoju judaizmu, tačiau jam buvo artimas Lietuvos rabiniškos minties paveldas. Tiesa, nors patį klasikinių rabiniškų tekstų, ir pirmiausia Talmudo studijavimo prasmę ir reikšmę jis atrado ne Lietuvoje, ne lietuviškose ješivose, bet jau gyvendamas Prancūzijoje, po karo, studijuodamas privačiai su vienu klajojančiu žydu, Šušani. Jis, beje, buvo ir Elie Wiesel mokytojas, ir pastarasis praminė jį „amžinu žydu“. Solomonas Malka taip aprašo Levino susitikimą su juo:

„Buvo kalbama, kad jis kilęs iš Lietuvos, gavo formaciją Ješivose, kalbąs jidiš, perėjęs senąją Jeruzalės jišuv [aškenazių žydų bendruomenė, įsikūrusi Izraelio žemėje dar iki didžiosios migracijos XIX-XX a.]. Jis ilgai gyveno Maroke. Buvo kalbama, kad išgeria. Na bent jau jis neturėjo pastovios gyvenamos vietos ir nebuvo nieko žinoma apie jo amatą. Senbernis, kuris gyveno iš Talmudo pamokų, kurias jis dalino pilnomis rieškučiomis. Kartais jis dingdavo be žinios, ir vėl atsirasdavo be jokio paaiškinimo.

Levinas pasakoja savo siaubą, kai vieną naktį, išgirdęs beldžiant į duris, jis atrado [ant slenksčio] išblyškusią žmogystą, liesą, nevalgiusią tris dienas ir reikalaujantį nakvynės. Tai buvo P. Šušani. Iš tų žydų, kurie buvo kažkada vadinami Luftmenschen.“

Tokiu būdu lietuviškųjų ješivų dvasia Emmanuelį Leviną pasivijo Prancūzijoje. O kartu ir tai, kas tose ješivose buvo įtvirtinta kaip judaizmo pamatas – tekstų, ir pirmiausia pirminių šaltinių, Talmudo studijavimas. Vienos šviežiausių Vilniaus Gaono biografijos autorių, Eliyahu Stern (The Genius: Elijah of Vilna and the making of Modern Judaism), teigia, kad Vilniaus Gaono genialumo vaizdinys ir visos legendos apie jį, kurios vaizduoja jį kaip kraštutinį atsiskyrėlį, genialų savamokslį, panirusį į tekstus, juos studijuojantį, mokantį atmintinai taip, kad gali matyti savo galvoje ištisus tomus, skaityti mintinai tekstus nuo pradžios ir nuo pabaigos, ir pabrėžusio sugrįžimo prie nuodugnių Talmudo studijų svarbą, o taip pat atnaujinusio studijavimo metodus, buvo tas reikšmingas katalizatorius, kuris užfiksavo ir įtvirtino judaizme tekstualumo svarbą, Talmudo studijų svarbą, atsisakant iki tol plačiai naudotos intelektualinės ekvilibristikos metodo (vadinamo pilpul, kurio tikslas buvo parodyti, kad bet koks prieštaravimas tarp autoritetingų nuomonių yra išsprendžiamas taip, kad pasirodys, jog prieštaravimo nėra, tokiu būdu naikinant judaizmo tradicijoje labai svarbų ir prasmingą diskusijos, ginčo, nuomonių skirtumo faktorių). Šiuo požiūriu Levinas iš tiesų buvo, kad ir tolimas, bet Vilniaus Gaono mokinys, savo esė, skirtuose įvairiems judaizmo klausimams ir aktualijoms apmąstyti, pabrėžęs Toros studijavimą, intelektualų santykį su dieviškumu priešindamas elijadiškai aiškinamam santykiui su dieviškumu kaip žmogų ištinkančius hierofanijų svaigulius. Ir taip pat kaip ir Vilniaus Gaonas, pabrėždavo tekstų studijavimo, juos intensyviai „trinant“, lyg koją į koją, kol ištrykšta kraujas, ar atkakliai pučiant į rusenančias anglis, kol užsiplieskia ugnis. Tai metaforos, kurias jis bus perėmęs iš rabiniškos tradicijos, prisimindamas ir Vilniaus Gaono mokinį Chaimą iš Valažino. Pats Vilniaus Gaonas, kaip pasakojama, turėjo nuostatą tekstus suprasti ir išsiaiškinti pats, nuosavomis intelektualinėmis pastangomis, o ne gaunant paaiškinimus per apreiškimą ar sapnus.

Solomonas Malka vardija ir lietuviškojo musar judėjimo pradininko Izraelio Salanterio artumą Levinui. Musar, t.y. moralinius ir bendrai pasaulėžiūrinius klausimus aptarianti literatūra judaizme nebūdavo studijuojama tradiciniuose studijų namuose. Buvo populiarios musar knygos, skirtos tiesiog liaudžiai, daugiausia moterims, kurios neturėjo galimybės studijuoti nei beit midrašuose, nei ješivose. Bet, kaip atkreipia dėmesį vienas tyrinėtojas, Moshe Rosman, populiarioji musar literatūra kaip tik ir buvo daugiausia rašoma Rytų Europoje, o knygos buvo leidžiamos dvikalbės- jidiš ir hebrajų kalbomis. Lietuviškosios musar tradicijos siekia XVII a., Vilniuje gimusį Cvi Hiršą Koidanoverį  (1658-1712), parašiusį ir veikalą Kav hajašar (galima versti kaip „Teisingas /sąžiningas matas“) apie moralinių savybių tobulinimo svarbą ir gyvenimo būdą pagal Torą. Teisingo (sąžiningo) mato (kuriuo žmogus turi išmokti save matuoti, save suvokti) mintis toliau savaip atsikartoja ir plėtojama, ir Vilniaus Gaono, ir jo mokinių, bei mokinių mokinių, iki pat Salanterio ir jo mokinių bei mokinių mokinių, kurie įvedė musar knygų studijavimą ir vidinės introspekcijos praktikas ješivose. Žinoma, Levino etikos samprata vargu ar perėmė lietuviškųjų musar mokymų pamatines idėjas ar praktikas (bent jau tiesiogiai), nors kai kurie aspektai gali sietis tarpusavyje. Taip pat ir atsakomybės samprata, kurią atskleidžia Vilniaus Gaono mokinys Chaimas iš Valažino, o pratarmę prancūziškam jo knygos Nefeš hachajim vertimo leidimui parašęs Levinas, pripažįsta, kad jam ji labai svarbi. Tačiau tiek etikos principus, tiek ir su jais susijusią atsakomybės idėją Levinas bandė „išversti“ į universalią, filosofinę kalbą, universalizuoti, tokiu būdu judaizmo (ar lietuviško, ar ne lietuviško,  šiuo atveju gal ne taip ir svarbu) pėdsakus vienaip ar kitaip palikdamas savo filosofijoje.

Emmanuelio Levino knygos „Laikas ir Kitas“ pristatymo akimirkos Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje.