GYVENO KARTĄ AIZIKAS KANOVIČIUS
Aut. Sergejus Kanovičius
Rocha (Rocha-Samuraj) ir Dovydas Kanovičiai, Saliamono broliai – Mošė-Jankelis, Aizikas ir Motlas, sesuo Chava (Iš Sergejaus Kanovičiaus ir Lisos Abukrat-Kanovich asmeninių archhyvų)
Dangus buvo vaiskiai mėlynas. „Toks švarus, beveik kaip vanduo Jonavos namo kieme“, – pagalvojo Aizikas Kanovičius ir vėl užsimerkė. Iš dangaus mėlynės krito negausios snaigės. Tokios, kurias, atrodytų, galėtum suskaičiuoti. Kaip šeimos narius – snaigė Sara, snaigė Rosette, snaigė Josifas ir snaigė Bernardas – viena, dvi, trys, keturios, užsimerkęs skaičiavo Aizikas
– Greičiau, judinkitės, judinkitės, pirmyn, pirmyn, traukinys nelauks, – girdėjosi ataidintis įsakmūs balsai.
– Aizikai, Aizikai, kelkis, mums nedaug beliko – dar truputį –ir mes traukiny. Ir dar kiek – mes jau namie, Paryžiuje, – šnabždėjo prie draugo palinkęs, rankas nuo šalčio po pažastimis susikišęs Morisas-Moišė Zuskindas.
Aizikas mintimis nukeliavo į pirmuosius – gimtuosius namus – į Jonavą, Žvejų gatvę. Į 1920 metų gruodį, kai, peržengęs slenkstį, išdidžiai tarė:
– Tai štai, turiu pasą. Su paties burmistro Ramoškos parašu. Dabar jau galėsiu važiuoti.
– Kada? – paklausė tylenis Šloimė.