Doc.dr. Aušra Pažėraitė

Savo gausiose Toros pamokose, skirtose Chanukai, litvakiškos rabiniškos dinastijos tęsėjas JAV, ilgus dešimtmečius vadovavęs Icchako Elchanano vardo Teologinei seminarijai prie Ješivos universiteto,  vienas iš įtakingiausių XX amžiaus rabinų, analizavo daugelį su šia švente susijusių halachinių (religinės teisės) ir prasmės klausimų. Tarp tokių klausimų buvo ir Maimonido formuluotos nuostatos.  Maimonidas (dar vadinamas Rambamu), žymus XII a. gyvenęs žydų filosofas ir halakhistas vienas pirmųjų suteikė šiai šventei  ypatingą reikšmę, jai skyręs atskirą veikalą, pavadinimu Hilkhot Chanuka. Talmudo išminčiai, ypač ankstyviausios jų kartos (vadinami tanajais, kurie mokė I-II m.e.a., ir jų mokymai tapo Talmudo dalies, vadinamos Mišna, pagrindu), buvo skyrę jai labai mažai dėmesio, palikę be platesnio aptarimo ir komentarų, dėl ko ji palaipsniui galėjo būti visiškai užmiršta. Todėl Rambamas suformulavo ir išryškino nuostatas, kad ši šventė neišnyktų. Tarp tų nuostatų buvo ir ta, kad esminis šios šventės akcentas yra Pirsumei nissa, t.y. „Stebuklo viešinimas“. Jis vyksta žvakę ar žibintą, kuris paprastai per šabą uždegamas namuose, uždegant lauke, viešoje erdvėje, prie namų ar namuose ant palangės, kad būtų matoma lauke. Tai Ner Chanuka (Chanukos žvakės uždegimo) micva (įsakas).

Koks tas stebuklas? Kokia jo prasmė? Ravas Soloveičikas plėtojo savo viziją metai po metų, atsiremdamas į savaitinius Toros skaitinius, kurie kasmet skaitomi šios šventės kontekste, nors tiesiogiai ir nėra susiję su Chanuka. Kaip žinia, yra metinis Toros skaitymo ciklas, kiekvieną savaitę skaitant Torą dalimis, skyriais. Pradžios knyga, teigia Ravas, remdamasis Maimonido mintimi, yra knyga, pripildyta simonim, t.y. ženklų, kurių reikšmės susietos ne tik su praeitimi, bet ir su ateitimi. Tai lyg formavimosi knyga (Sefer Jecira), knyga apie formavimąsi, atskleidžianti ne tik Toros viziją, liečiančią visos Kūrinijos kūrimą, bet ir Izraelio formavimosi procesą. Pats šis procesas, kurio reikšmingiausi dalyviai buvo patriarchai Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir jo sūnūs (bei matriarchės Sara, Rebeka, Lėja, Rachelė) atskleidė svarbias visos būsimos žydų istorijos paradigmas. Per šias istorijas atsiskleidžia santykių ir konfrontacijų paradigmos: tarp žydų ir kitų žmonių, ir tarp pačių žydų – brolių, tėvų ir vaikų, ir tiesiog kitų.

Viena iš istorijų, kuri būna skaitoma šiuo laikotarpiu, yra vieno iš Jokūbo sūnų, Juozapo, istorija. Ji šiuo atveju svarbi ne tiek dėl brolių tarpusavio santykių, ar sūnaus ir tėvo santykių. Šios istorijos siužetas gerai žinomas: Juozapas buvo Jokūbo numylėtinis, jo mylimosios žmonos Rachelės sūnus, kuris kėlė vyresnių jo brolių, gimusių iš kitos žmonos, Lėjos bei Lėjos ir Rachelės tarnaičių, nepasitenkinimą ir pavydą. Vieną dieną, kai broliai ganė kaimenes netoli Sichemo, Jokūbas nusiuntė Juozapą jų aplankyti (Pr. 37,12-17). Kaip pastebi Ravas, visa istorija visiškai neaiški ir nelogiška: juk Jokūbas žinojo, kokie brolių santykiai su Juozapu, ir kam siųsti kažkur, nelabai aišku, kur? Juozapas pasiklysta, neranda kelio, ir tada, kaip rašoma knygoje,  vienas vyras jam parodo kelią. Kyla klausimas, kas tas paslaptingas vyras? Pasak Raši (vieno svarbiausių Toros ir Talmudo komentatorių), tai buvo angelas Gabrielius (גבריאל). Jo vardas pažodžiui reiškia „mano gvura yra Dievas“. Žodis gvura reiškia galią, bet, kaip aiškina Ravas, tai galia, kurią galima suprasti kaip herojišką galią, didvyriškumą. Būtent didvyriškumą, anot Ravo, turi išlaikyti žydai per visus savo egzistavimo šimtmečius ar net tūkstantmečius. Todėl Gabrielius, kaip aiškina Ravas,  yra „žydų istorijos vykdytojas. Jis yra vykdytojas Dievo suplanuotos žydų lemties“. Kokiu būdu? Ogi tokiu, kad, kai Juozapas buvo pasiklydęs laukuose ir nežinojo, kur eiti, negalėjo apsispręsti, Gabrielius jam parodė kelią ir jis jį priėmė, pakluso. Ir tada, broliams susimokius jį parduoti, pateko į Egiptą kaip vergas. Anot Ravo: „Juozapas yra pirmasis, pakliuvęs į istorinės žydų lemties rankas. Jis pirmasis, kuris realizavo žydų istoriją. (…) Juozapas nepriima galutinio sprendimo – jis atiduoda save į rankas to vyro (…). Juozapas buvo įrankis, kurį Dievas pasirinko savo planui realizuoti.“

Tas Dievo planas buvo sumanytas anksčiau, kai sudarė Sandorą su Abraomu. Ji, Ravo aiškinimu, nebuvo besąlygiškas įsipareigojimas iš dieviškos pusės. Iš Abraomo įsipareigojimo, kad jo palikuonys atsidurs tremtyje. Tai lyg skola, kurią turės mokėti Abraomo palikuonys. Ir ją gražins pirmiausia Juozapas. Klausimas, kodėl tremtis buvo reikalinga šiam planui? Ravas paaiškina, kad tam, kad būtų užtvirtinta ir įtvirtinta, kad Sandora galioje visur, nepriklausomai nuo geografinės vietos, ne vien tik Pažadėtoje žemėje, ir kad reikia išlaikyti ištikimybę bet kokiomis sąlygomis. Šios įvairios sąlygos pirmiausia liečia ne tik galimą sunaikinimo, bet ir tiesiog išnykimo, ištirpimo kitose kultūrose, asimiliacijos pavojų. Tam ir reikalingas pirmiausia didvyriškumas, gvura, dvasinė stiprybė, o ne koah, fizinė galia.

Esant tremtyje gvura yra reikalingiausia savybė. Ir tiek Juozapas, tiek ir prieš tai jo tėvas, Jokūbas, kuris apie dvidešimt metų gyveno Harane pas dėdę, pabėgęs nuo jį persekiojusio brolio Esavo, reprezentuoja dvi skirtingas tremties patirtis, du tremties modelius, dvi paradigmas: Juozapas tremtyje pasiekė aukščiausio klestėjimo, aukščiausios galimos toje visuomenėje padėties: patekęs vergu, iškilo iki pat faraono dešiniosios rankos, o dėl nuoskaudos savo brolių atžvilgiu turėjo visas galimybes ir sąlygas tapti visišku egiptiečiu, užmiršti ir išsižadėti savo paveldo. Tačiau biblinėje istorijoje jis, kad ir daugelį metų likdamas visiškoje „tikėjimo žmogaus“ vienatvėje, išlaiko ištikimybę Abraomo paveldui ir aukščiausiems etiniams įsipareigojimams, visada išlaikydamas savo skirtumą nuo egiptiečių. Jokūbo tremtis yra modelis tremties, kai pasiekiamas vargo dugnas – jis išnaudojamas daugybę metų, yra pabėgėlis, beteisis, ar labai apribotomis teisėmis, bet, kaip ir Juozapas, išlaikęs ištikimybę iki galo.

Kaip galima suprasti, kas yra Chanuka, žiūrint iš šios perspektyvos? Kokį vaidmenį Chanukos stebuklo istorijoje atlieka Chasmonėjai? Ar jie yra tik įvykių stebėtojai, ar jie įtraukti tik kaip šaukliai ar pranašai? Ar, klausia, Ravas, jie turėjo atlikti aktyvų, herojišką vaidmenį? Žinoma, atsakymas aiškus – sukilimas, karas su helenistais pareikalavo aukų – žuvo daugybė žmonių tam, kad būtų išgelbėta Sandoros bendruomenė. Tam reikėjo įsitraukimo, aktyvaus veiksmo, kuris būtų buvęs neįmanomas be Dievo pagalbos, nes sukilėliai tikrai neturėjo pakankamai fizinės galios (koah), bet turėjo stiprybę.

Tokia ir yra sąsaja tarp Juozapo istorijos ir Chanukos. Kaip Ravas Soloveičikas aiškina, „Pagrindinė konfrontacija tarp helenistų ir žydų buvo susijusi su Bchirat Jisrael (žydų tautos išrinktumo) samprata. Helenistai  norėjo, kad žydai atsisakytų savęs kaip Bchirat Jisrael suvokimo“. Todėl sukilėlių didvyriškumas pirmiausia buvo didvyriškumas, siekiant išlaikyti tą patį Abraomo paveldą, išlaikyti ištikimybę Torai.

Anot Ravo, „Kiekvienas, kuris žino Chanukos istoriją, taip pat žino, kad po Chasmonėjų pergalės Knesset Jisrael (žydų tautos kongregacija) patyrė didžiulę transformaciją savo santykiuose su Dievu ir Tora. Prieš šią pergalę Dievo ir žydų santykiai buvo silpni. Šimtai tūkstančių žydų tapo helenistais. Iki tiek, kad suteršė Šventyklą. Po Chasmonėjų pergalės ir po Menoros stebuklo, dalykai labai pasikeitė.“ Būtent dėl ​​šios priežasties Chanuka laikoma didžia švente, ir dėl to degamos žvakės ar žibintai viešumoje, tokiu būdu atliekant Pirsumei Nisa („Stebuklo viešinimo“) micvą. Nes ne pats tas faktas, kad alyva sukilėlių atgautoje iš helenistų Šventykloje degė aštuonias dienas, nors jos buvo likę tik vienai dienai, kol buvo pagaminta nesuteršta nauja alyva, yra tikrasis stebuklas – tai tik kito, tikrojo stebuklo simbolis. Tikrasis stebuklas buvo tas ištikimas likutis, jo didvyriškumas, kovojant už Toros išsaugojimą, ir pergalė, kurios pasekmė buvo ta, kad „žydai grįžo nuo visiškos asimiliacijos ir priėmė Torą, atkūrė savo unikalius santykius su Dievu. (…)“ Ir todėl Ner Chanuka micva, „turi būti laikoma viena iš pagrindinių micvų, kuri simbolizuoja Dievo ir žydų santykius …“

Šaltiniai:

Ravo Josefo B. Soloveičiko Toros pamokų audio įrašai apie Chanuką (ir ne tik):  http://www.yutorah.org/rabbi-joseph-b-soloveitchik/
http://www.noraosharav.com/uploads/4/7/5/4/4754545/volume_2_chanukah.pdf