1941-ųjų birželio 22-oji buvo saulėta. Geltonas rutulys ką tik pakilo virš horizonto. Varniai miegojo. Gydytojas Dovydas Kaplanas skubėjo pas ligonę į Telšių gatvę.
Grįžęs namo, jis rado apvogtą butą, ant stalo – nebaigta gerti stiklinė arbatos. Svarbiausia – nebuvo mamos. Vėliau gydytojas sužinos, kad jo mamą iš namų išvarė tos moters, kurią jis ką tik kėlė iš karsto ,sūnūs baltaraiščiai. Jie Feigę Kaplanienę ir nužudė.
Už geros valandos areštavo Dovydą Kaplaną. Kai jis bruku žengė per Varnius, ant šaligatvio būriavosi žmonės. Gydytojas juos visus pažinojo: vienų vaikus gydė, kitų – tėvus, juos pačius. Tačiau neatsirado nė vieno, kuris baltaraiščių paklaustų: „Kur vedate mūsų gydytoją?“ Kai kurie jų – net šypsojosi.
Lazda turi du galus. Baltaraiščiai surinko ir išvarė į stovyklas – getus visus žydų tautybės gydytojus (jų prieškarinėje Lietuvoje buvo per 80 procentų), prasidėjo „blusinių“ ir kokliušo epidemijos. Nebuvo gydytojų, nebuvo vaistų.
Pamenu – visi mūsų vienmečiai sirgo, tik mudu su seserimi – ne. Mama siuvo rūbus lietuvei, kuri gyveno su vokiečiu – „Arbaitsomto“ viršininku. Jis spręsdavo, ką išvežti į Vokietiją darbams, o ką palikti. Moteris iš sugyventinio gavo šimtgraminį buteliuką vaistų… Juos mes gerdavome (po porą lašų) su vandeniu arba cukrumi. Tą 1941-ųjų rudenį ir žiemą daug vaikų išmirė. Dalis lietuvių galabijo žydukus, o Dievas… Yra jis danguje.