Šiemet švenčiančiam 90-metį, E. Paulauskui, smuikininkui virtuozui, kvarteto primarijui, puikiam pedagogui pagerbti organizuojami susitikimai su gerbėjais, muzikos mylėtojais. Toks susitikimas, pavadintas „Bičiulių rate“ įvyko ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje. Visi jautėsi tikrame bičiulių rate, juos vienijo smuiko garsai ir paties jubiliato pasakojimas su humoru apie savo gyvenimą, šeimą, jį supusius talentingus mokytojus ir kolegas, muzikinį pasaulį bei sėkmę.

Profesoriaus E. Paulausko 90 – mečio renginių kuratorius ir vedėjas – Kazimieras Arvydas Karaška. Prisiminimais dalinosi jubiliatas, jo  auklėtiniai. Muzikavo smuikininkai Borisas Kirzneris ir prof. Raimondas Butvila, pianistė Aušra Banaitytė. Skambėjo jubiliato smuikavimo įrašai. Renginio vedėja – Maša Grodnikienė, žydų bendruomenėje vykstančių susitikimų „Likimai“ sumanytoja ir organizatorė.

Jubiliatas su gražia šypsena ir gera nuotaika pasveikino visus susirinkusius: „Ne pirmą kartą esu žydų bendruomenėje. Aš dėkingas savo tėvams ir pedagogams už kantrybę ir už tai, kad niekur nenuklydau, nors pagundų pakako. Mano mokytojai buvo labai geri, visi jie buvo žydai, o juk geriausi pasaulio smuikininkai yra žydai, todėl, kad talentinga tauta. Norėdamas tapti geru smuikininku, aš dirbau po 6 valandas kasdien,- kalbėjo jubiliatas.“

Arvydas Karaška sako, kad E. Paulauskas yra geriausias visų laikų Lietuvos smuikininkas. Kamerinio muzikavimo sėkla dar vaikui buvo įdiegta Šiauliuose, kur jis pradėjo mokytis pas garsaus pedagogo Leopoldo von Auerio mokinį. Mokytojas berniuką E.Paulauską ruošė aukštam skrydžiui. Pasak smuiko virtuozo biografiją žinančio A.Karaškos, būsimą atlikėją E.Paulauską ruošė 12 pedagogų.

E.Paulauskas (gimė 1927 09 06), savo artistinę muzikinę veiklą pradėjęs daugiau nei prieš 70 metų,  talentingas muzikantas tapo vienu žymiausių Lietuvos smuikininkų. Muzikos mokytis jis pradėjo Šiauliuose, 1949 m. baigė Vilniaus konservatoriją, prof. J. Targonskio smuiko klasę.

1947 – 78 ir 1981 – 96 m. E. Paulauskas grojo Lietuvos kvartete pirmu smuiku su Lietuvos kultūros ministro Juozo Banaičio parūpintu A. Stradivarijaus pagamintu smuiku. Apie virtuozo grojimą rašę muzikos kritikai, visados pažymėdavo talentą ir nepaprastą sugebėjimą išgauti gražų smuiko garsą.

Maestro E. Paulauskas teigė, kad gabumus jis su broliu, garsiu Lietuvos operos solistu Virgilijumi Noreika paveldėjo iš mamos Marcelijos Katauskaitės, turėjusios labai gražų balsą. Eugenijus, ją mėgdžiodamas, pradėjęs dainuoti. O jo patėvis Leonas Noreika pastebėjęs, kad turi muzikinę klausą, leido mokytis muzikos.

„Mūsų šeima buvo gana sudėtinga. Ir mamai, ir tėveliui tai buvo antroji santuoka.  Todėl man broliai ir seserys buvo ir mamytės vaikai, ir tėvelio vaikai“, – neslėpdamas  pasakojo profesorius. Jų šeimoje išaugo ne vienas menininkas.
E. Paulauskas kelią į muziką pradėjo labai anksti, dar nė šešerių metų nesulaukęs. Mažąjį Eugenijų mokė Stanislovas Jurkevičius, bajoras, baigęs Sankt Peterburgo konservatoriją pas įžymųjį smuiko pedagogą, garbingąjį žydą Leopoldą von Auerį. Po pirmųjų pamokų  S. Jurkevičius kategoriškai atsisakęs imti atlygį už darbą, jau suprasdamas, kad šis mokinys bus didis muzikantas.

„Genai yra gerai, bet jei nori ko pasiekti, reikia, kad tave mokytų profesionalai. Genai ir mokykla – pagrindiniai dalykai. Klausa, darbštumas – viskas įeina į genus. Man pasisekė, manęs niekas negadino. Turėjau puikius mokytojus“, – ne vieną kartą tvirtino profesorius E. Paulauskas.

 „Kamerinė muzika – viena subtiliausių, giliausių ir intelektualiausių muzikos ir muzikavimo formų, esu įsitikinęs, kad joks kitas muzikos žanras neturi tiek perlų, tiek šedevrų, kaip kvartetas. Kvartetus kūrė visi muzikos genijai. Šie kūriniai parašyti taip, kad muzikuodamas užmiršti garsų audinį, formos architektoniką, nes patenki į pačią jausmų gelmę, iš kurios iškyli tarsi apsivalęs, prašviesėjęs. Tokio atgimimo reikia ne tik mums, muzikantams. Jo reikia kiekvienam, kuris ateina į koncertą“, – kalbėjo smuiko virtuozas.

Pasak A.Karaškos, E.Paulausko įvertinimas Lietuvoje ir užsienyje ėjo aukštomis pakopomis į viršų kaip ir meistriškumas.

Lietuvos kvartetas užkariavo Budapešto publikos simpatijas. „Norėčiau išskirti E. Paulausko griežimą. Jauti, kad tai įgimtas talentas. Primarijus griežia nepaprastai lengvai, jam nėra techninių problemų. Nepaprastai gražus smuiko garsas.“ Taip garsusis vengrų smuiko virtuozas profesorius Vilmosz Trai išsakė įspūdį, kurį paliko 1959 m. Budapešto tarptautinio kvartetų konkurso II  premijos laureatas Lietuvos kvartetas ir jo primarijus.

Paulausko koncertinę solinę veiklą griežtai ribojo didžiulis užimtumas Lietuvos kvartete ir pedagoginis darbas, tapę reikšminga smuikininko veiklos dalimi. Primarijus turėjo prigimtines ir labai anksti išugdytas solisto virtuozo savybes, aistrą muzikuoti ir bendrauti su įvairiausio amžiaus ir patirties klausytojų auditorija. Turtingame E. Paulausko soliniame repertuare vyravo reikšmingi baroko, klasicizmo ir romantizmo epochų muzika. Smuikavimas virtuoziškas, stilingas, subtilus duetų grojimas. Smuikininko ir pianisto duetai sulaukdavo puikių auditorijos, kritikų vertinimų.

Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos koncertmeisterė Aušra Banaitytė kelis dešimtmečius koncertavo su smuikininku E. Paulausku. A.Banaitytė susitikime, kuris vyko žydų bendruomenėje, akomponavo E. Paulausko mokiniui profesoriui Raimondui Butvilai, kuris pradėjo mokytis pas E. Paulauską, būdamas 13 metų, kai Maestro ėmė rinkti jaunuosius talentus į savo klasę, kad juos rimtai ruoštų ateities smuikininkais. Jis dar nepamiršo, kai pirmą kartą atėjęs pas mokytoją su smuiku, laukė pamokos pradžios, tuo tarpu mokytojas E. Paulauskas jam pasakė, jog turėtų ateiti valandą anksčiau ir „prasigroti“ iki pamokos, kad būtų geriau pasiruošęs. „Toks požiūris į smuikininko profesiją buvo ugdomas nuo pat pirmųjų pamokų“,- prisiminė profesorius R.Butvila. Susitikime jis subtiliai grojo publikai ir savo mokytojui. „Maestro visada jausdavo, ką ir kada mokiniui pasakyti, neprimetant savo tiesų, nes jis turėjo neįtikėtiną nuojautą, diegdamas savo profesijos žinias“,- prisiminė R. Butvila.

Puikus smuikininkas Borisas Kirzneris, kurį J.Heifetzo salės scenoje matome ir girdime dažnai, taip pat yra gabus E.Paulausko mokinys, „Bičiulių rate“ savo mokytojo garbei grojo žydiškas melodijas.

Kaip solistas E. Paulauskas surengė 1000 koncertų Lietuvoje, Europoje, Amerikoje. 1951 – 1983 m. Lietuvos kvarteto primarijus (Lietuvos kvartetas: Jurgis Fledžinskas, Kornelija Kalinauskaitė, Romualdas Kulikauskas, primarijus Eugenijus Paulauskas ), dviejų tarptautinių konkursų – Budapešte (1959) ir Lježe (1964) laureatas. Jis dėstė Vilniuje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar LMTA), 1992 – 98 m. LMTA Kauno fakultete, 1994 – 98 m. buvo styginių  katedros vedėjas ir studentų kamerinio orkestro dirigentas. Prof. E. Paulauskas dėstė smuiko specialybę, kamerinio ansamblio ir kvarteto disciplinas.

Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordino kavalierius E. Paulauskas yra Valstybinės premijos laureatas. E. Paulauskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio veikėjo ir Lietuvos liaudies artisto garbės vardas.