Chaimų šeima, dar nežinanti, kas jų laukia ateityje. Darbėnai, 1932 m. Pirmoje eilėje (iš kairės) Šaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų – Rocha ir Reubenas.

Lietuvos žydų tragiškas likimas nacių okupacijos 1941–1945 metais – skaudi, neužgyjanti žaizda tiek žydams, tiek ir patiems lietuviams.

Nuo viduramžių čia gyvenusių žydų palikuonys, nors ir gyvendami toli nuo Lietuvos, ją tebelaiko savo gimtuoju kraštu, ne tik mintimis sugrįžtantys ten, kur gyveno jų tėvai ir seneliai, kuriems karo metais pavyko išlikti, ir kur jos miškuose ir laukuose amžiną poilsį rado jų giminės, kuriems nepavyko išvengti tragiško likimo. Kiekvieno išgelbėto žydo gelbėjimo istorija yra unikali, o jos herojai – beginkliai kovotojai prieš nusikalstamą nacių režimą – verti ypatingos pagarbos. Deja, laikas nenumaldomai bėga, nusinešdamas į amžinybę ne tik šiuos herojus, bet ir tada dar vaikais buvusius gyvus šių įvykių liudininkus ir dalyvius, tad kasdien vis sunkiau atkurti tų dienų istoriją ir pagerbti savo ir savo šeimos narių gerove dėl kito niekuo nekalto žmogaus gyvybės išsaugojimo rizikavusius žmones, kuriuos šiandien jau vadiname ir rezistentais-kovotojais už Lietuvos laisvę.

JAV gyvenantis profesorius iš Emory universiteto Atlantoje Erikas Goldsteinas, kurio giminės šaknys – Darbėnuose, jau daugiau nei dešimt metų kasmet aplanko šį miestelį, kalbindamas čia gyvenančius senolius. Jis pasidalijo ir neseniai jo sužinota vienos darbėniškių žydų šeimos istorija.

Iki karo Darbėnuose, Palangos gatvės 15 name, gyvenusi Chaimų šeima, kaip ir visos kitos, svajojo apie savo ir vaikų ateitį bei geresnį gyvenimą, tuo pačiu kuriant ir šviesesnę savo gimtos šalies –Lietuvos – ateitį. Ši šeima, kaip ir daugelis kitų darbėniškių žydų, vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę. Šios šeimos palikuonių išsaugotoje 1932 metais Darbėnuose darytoje nuotraukoje įsiamžinę tėvai: Yehoshua ir Cipora bei jų 4 vaikai: vyresnieji Rocha ir Reubenas bei jaunesniosios panašaus amžiaus Šaja (Chaja) ir Estera. Tuo metu jie dar nenujautė jiems teksiančių likimo išbandymų, iš esmės pakeisiančių jų tolesnį gyvenimą.

1936 metais nuo plaučių uždegimo mirė šeimos galva, kai 1941 metais jų laukė nauji žiaurūs likimo išbandymai. 1941 metų birželio 22 dieną, prasidėjus SSSR–Vokietijos karui, Kretingos apskrityje, prie pat sienos su nacistine Vokietija gyvenę žydai turėjo nedaug galimybių pakeisti jiems skirtą tragišką lemtį, nes apskritis nacių buvo užimta jau pirmą karo dieną. Netrukus prasidėjo ir teroras prieš žydus, kai birželio 29 d. apie 150 Darbėnų miestelio vyrų buvo sušaudyti, o likę per 400 senyvo amžiaus vyrų, moterų ir vaikų uždaryti miestelio centre stovėjusioje sinagogoje, aptvertoje spygliuota viela ir saugomoje vietos policininkų. Čia antisanitarinėmis sąlygomis per vasaros karščius pusbadžiu gyvenę žmonės vėliau per kelis kartus buvo žvėriškai nužudyti Baltojo kalno miške. Tarp jų buvo ir Cipora Chaimienė bei jos vyriausioji dukra Rocha su savo dviem mažamečiais vaikais, kai Reubenas Chaimas buvo nužudytas anksčiau kartu su kitais vyrais. O jaunesniosioms seserims Šajai ir Esterai pavyko išvengti tragiško likimo. Kaip tvirtina šiuo metu Izraelyje gyvenantis Šajos Chaimaitės sūnus Sijo (Siyo) Brezingeris, joms karo metais padėjo išlikti Palangos apylinkėse gyvenusios vietos valstiečių Petrauskų, priglaudusios Šają, ir Barkų (Bartkų?), priglaudusios Esterą, šeimos. 1945 metais seserys apsigyveno Klaipėdoje, čia netrukus ir ištekėjo. Šaja tapo Brezingeriene, o Estera – Varpoliene. Brezingerių šeima, Klaipėdoje gyvenusi iki 1961 metų, neužmiršo gimtųjų Darbėnų, lankė čia nužudytųjų šeimos narių palaidojimo vietas Palangos gatvėje ir Baltojo kalno miške. 1961 metais jie apsigyveno Šiauliuose, iš kur jų 6 asmenų šeima 1972 metais išvyko į Izraelį, kaip ir Varpolų šeima.

Darbėnų miestelio gyventojų žydų gelbėjimas nuo nacių ir jų talkininkų genocido – nepelnytai užmiršta ir nutylėta ne tik Kretingos, bet ir visos šalies istorijos dalis. Apie tai buvo vengiama kalbėti sovietmečiu, nedaug žinoma ir dabar. Ne viena žydus gelbėjusi šeima patyrė ir sovietines represijas, buvo ištremta į Sibirą, o patys žydai, netekę savo artimųjų ir įprastos gyvenimo aplinkos, išvyko gyventi į didesnius miestus ar sugebėjo emigruoti į užsienį. Taip nutrūko ryšys tarp gelbėtojų ir žydų, kas neprisidėjo prie informacijos išsaugojimo. Paskutiniu metu pavyko kiek praskleisti kelių išgelbėjimo istorijų paslaptis ir išsiaiškinti, kad nacių okupacijos metais įvairiomis aplinkybėmis, padedant darbėniškiams ir apylinkių gyventojams, pavyko išlikti 8–10 Darbėnų žydų, kuriuos gelbėjo dešimtys žmonių, kai kiti juos palaikė, nes žinodami ar nujausdami apie tai, jų neišdavė okupacinei valdžiai. Per paskutinius kelerius metus 5 Kretingos rajono gyventojai, nepabūgę mesti iššūkio nusikalstamam nacių okupaciniam režimui, už savo veiklą karo metais, gelbstint nuo žūties žydus, šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu (po mirties) apdovanoti „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“.

Norisi tikėti, kad šis darbėniškių Chaimų šeimos likimo paviešinimas padės rasti seseris gelbėjusių šeimų palikuonis, kitus liudininkus, kurie galėtų daugiau papasakoti apie gelbėtojų šeimas ir jų herojišką, dramatišką gyvenimą, gelbstint nuo pražūties šių merginų gyvybes.

—

Publikacijos autorius prašo atsiliepti tuos, kurie ką nors žino, kas prisidėjo prie Chaimų šeimos mergaičių išgelbėjimo karo metais. Informaciją galima pateikti redakcijos telefonu (8 445) 77993 (kviesti Audronę Puišienę).