Fainos Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pranešimas, 2017 rugsėjo 25d. Seime vykusioje konferencijoje, skirtoje Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dienai ir Europos žydų kultūros dienai. Diaspora, paveldas ir štetlas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir žydų paveldas šiandien

2011 m. gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje gyvena 3050 žydų. Kitais duomenimis – iki 5000 žydų, iš jų apie 2000 – Vilniaus mieste. Palyginimui XIX a. viduryje dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyveno apie 250.000 žydų. Holokausto metu Lietuva neteko daugiau nei 90% savosios žydų bendruomenės.

Šiandien Lietuvos žydai apsijungę į 28 nevyriausybines organizacijas, kurias savo ruožtu vienija asociacija Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Paveldas – nors ir labai svarbi, bet tik viena iš daugelio Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės veikos sričių. Lietuvos žydų bendruomenė aktyviai veikia teikiant nuotlatinę socialinę paramą savo bendruomenės nariams 7-iuose Lietuvos regionuose, rengia edukacines programas, puoselėja Holokausto aukų atminimą, vykdo projektinę veiklą bei užsiima Žmogaus teisių advokacija.

Grįžtant prie paveldo, Lietuvos žydų paveldas – tai reliktai kultūrinio kraštovaizdžio, kurį per daugiau nei 600 metų sukūrė bendruomenė, kažkada siekusi ketvirtį milijono gyventojų, pasklidusių po beveik visus šiandieninius Lietuvos miestus ir miestelius. Tai – beveik 200 kapinių, daugiau nei 200 žudynių vietų-masinių kapaviečių, virš 40 kultūros vertybėmis paskelbtų sinagogų.

Bendradarbiavimo poreikis ir patirtis

Holokaustą pergyvenusi šiandieninė Lietuvos žydų bendruomenė niekaip nebūtų pajėgi viena be valdžios ir savivaldos institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir aktyvių žmonių prižiūrėti bei išsaugoti tai, kas skurta per šimtmečius ir kas pasklidę plačiai po visą šalį.

Didžioji bendruomenės dalis susitelkusi Vilniuje, gerokai mažiau – Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Likusiose šalies vietovėse praktiškai nebeliko žydų. Nėra kam tvarkyti artimųjų kapų, prižiūrėti kapines. Turbūt daugelis čia esančių žinote, kad žydų tradicijoje nėra “buvusių” kapinių: net išniekintos, be antkapių, jos visada bus kapinės, todėl jose privalo būti užtikrinta palaidotų žmonių ramybė, gerbiamas jų atminimas. Ačiū savivaldybėms, kurios suvokia žydų kapinių ir masinių žudynių vietų tvarkymo prasmingumą. Deja, toks požiūris dar nėra visuotinai paplitęs: dar ne visų kapinių ir žudynių vietų žemės sklypai suformuoti ir teisiškai įregistruoti, dar ne visos kapinės aptvertos, dar ne visi sovietmečiu išvogti antkapiai sugrąžinti į kapines, dar ne prie visų žudynių vietų galima lengvai surasti kelią, dar mažai nužudytųjų vardų įamžinta. Laukiame, kada tai taps norma, aiškiai išreikšta valstybės politika realiai įgyvendinama praktikoje. Matome daug gerų ženklų, todėl tikime, kad kada nors taip tikrai ir bus. O kol kas prižiūrime kaip institucijos atlieka įstatymais joms pavestas funkcijas, prašome, reikalaujame, patariame, padedame. Ačiū aktyviems piliečiams, kurie praneša apie problemas, ačiū entuziastams ir nevyriausybinėms organizacijoms iš Lietuvos ir iš užsienio, kurie inicijuoja talkas ar netgi nemažų lėšų reikalaujančius kapinių tvarkybos darbus. Ačiū Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetui už rabinų patarimus ir priežiūrą.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei sugrąžinta 14 sinagogų. Dar kelios dešimtys į kultūros vertybių registrą įrašytų sinagogų šiuo metu priklauso savivaldybėms ar privatiems savininkams. Įvertinant apgailėtiną daugumos sinagogų būklę ir tai, kad dauguma jų yra vietovėse, kuriose nebėra žydų, šių istorinių pastatų priežiūra ir atkūrimas yra dar vienas sunkus uždavinys Lietuvos žydų bendruomenei. Todėl ačiū valstybės ir vietos valdžios institucijoms, visų pirma – Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir asmeniškai departamento direktorei Dianai Varnaitei, o taip pat – LR Vyriausybės kanceliarijos darbuotojams, kurie supranta ir padeda suprasti kitiems, kad Lietuvos sinagogos yra ne tik mūsų žydų, bet ir vios Lietuvos paveldas. Padeda suprasti,  kad šių pastatų nepavyks perkelti nei į Vilnių, nei į Jeruzalę (nebent į Rumšiškes), ir kad sinagogos be žydų netarnaus pirminei religinei paskirčiai, todėl būtina joms surasti kitą funkciją, atitinkančią vietos bendruomenių poreikius. Tik dėl tokio supratimo ir bendrų pastangų šiandien galime pasiguosti restauruotomis Pakruojo, Joniškio, Kėdainių sinagogomis, tvarkomomis Vilniaus, Žiežmarių, Alytaus sinagogomis. Labai tikimės, kad tokiu pat pavyzdžiu bus sutvarkytos ir pritaikytos ir daugiau Lietuvos sinagogų – Alantos, Kurklių, Tirkšlių, Kaltinėnų. Vis dar neprarandame vilties, kad ir Kalvarijos savivaldybė realiai pradės ieškoti ir ras galimybių įgyvendinti savo prisiimtus įsipareigojimus tęsti unikalaus sinagogų komplekso restauravimą, pradėtą jau prieš beveik 15 metų. Nežinau ar neveikimą lemia tarpinstitucinio bendradarbiavimo stoka ar tiesiog geros valios trūkumas, tačęiau jau turbūt daugiau nei 20 metų Lietuovs žydų bendruomenė neatgauna Kauno Chasidų sinagogos, nors pastatas jau senai stovi nenaudojamas ir dabartiniam valdytojui nebereikalingas. Skirtingai nei kitas sinagogas, Kauno Chasidų sinagogą galima būtų pritaikyti pirminei šio pastato paskirčiai – Kauno žydų bendruomenės religiniams poreikiams tenkinti. Kitas panašus pavyzdys – Kėdainių rajono savivaldybės administracijos, panaudai perėmusios Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei priklausančią sinagogą, planas – sutvarkytame sinagogos pastate vykdyti vaikų neformalaus ugdymo veiklą, tačiau ES lėšų tam negali gauti dėl tam tikrų formalių trūkumų, kuriuos spręsti galėtų prisiimti Švietimo ir Mokslo Ministerija, tačiau kol kas iniciatyva tam nerodoma.

Baigiant kalbą apie sinagogas, noriu dar keletą žodžių tarti apie Vilniaus Didžiąją sinagogą, vieną ryškiausių kultūrinių-sakralinių Lietuvos žydų simbolių, kuriam pastaruoju metu skiriama nemažai visuomenės dėmesio. Vilniaus Didžiosios sinagogos vietos įamžinimo, kaip ir bet kurie kiti Lietuvos žydų paveldo klausimai, negali būti svarstomi be Lietuvos žydų bendruomenės įsitraukimo ir dalyvavimo. Lietuvos žydų bendruomenė turi teisę ir pareigą dėti visas pastangas, kad išlikę ir archeologų atrandami ir tyrinėjami Šventovės artefaktai būtų deramai įamžinti, išlaikyta Didžiosios sinagogos vietos rimtis ir pagarba jai. Tai – visų pirma paveldo ir atminties išsaugojimo projektas, todėl Didžioji sinagoga negali tapti komerciniu objektu. Sinagogos atstatymas taip pat būtų nepagrįsta priemonė jos paveldui išsaugoti, jei ji netarnautų bendruomenės poreikiams. Pagaliau yra daugybė daug investicijų nereikalaujančių priemonių, kurias galima taikyti neatidėliojant – sutvarkykime aplinką, įrenkime informacijos stendą, galbūt eksponuokime archeologinius radinius.

Sutvarkę ir įamžinę Vilniaus Didžiosios sinagogos vietą turėsime dar vieną lankytojų (tiek šalies gyventojų, tiek ir užsienio svečių) traukos vietą, padedančią visuomenei pasakoti Lietuvos žydų istoriją ir pristatyti turtingą paveldą. Panašiai kaip ir daugelis kitų sėkmingų iniciatyvų, kurių skaičius ir įvairovė paskutiniu metu sparčiai auga. Paminėsiu vos keletą – YIVO Žydų mokslinio tyrimų instituto archyvo skaitmeninimas ir pristatymas visuomenei, naujasis Judaikos centras Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, jau beveik pusėje Lietuvos savivaldybių minima Europos žydų kultūros diena, Lietuvos žydų bendruomenės leidžiamas žydiškas kalendorius, po bendruomenės stogu Vilniuje veikianti unikali kulinarinio paveldo kavinė “Beigelių krautuvėlė”, atgimstančios klezmerių tradicijos, naujos parodos, edukacinės programos, renginių gausybė.

Tačiau ir šioje srityje yra nemažai mus liūdinančių dalykų. Ne kartą reiškėme nepasitenkinimą neefekyviai veikiančiu Vilniaus žydų kultūros ir informacijos centru bei netinkamai naudojamomis jam patikėtomis patalpomis, kurių antras aukštas pagal paskirtį nėra eksploatuojamas. Pasiūlėme čia įkurti Vilniaus žydų istorijos muziejų, kurio koncepcija buvo pristatoma Vilniaus m. savivaldybei, tačiau šio klausimo svarstymas nepajudėjo.

Taip pat Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė šiemet įstojo Europos žydų kultūros ir paveldo išsaugojimo ir skatinimo asociaciją, koordinuojančią Europos žydų kultūros kelio ir Europos žydų kultūros dienos iniciatyvas, dedame daug vilčių į šios asociacijos veiklos vystymą ir tobulinimą.

Nors negalime atgaivinti prieškarinės Lietuvos žydų bendruomenės, sugrąžinti į jų amžinojo poilsio vietą, statant Vilniaus sporto rūmus, iškastų palaikų, tačiau turime prieigą prie civilizuoto dialogo, kuris gali padėti išspręsti istorijos mums užduotus galvosūkius, surasti geriausius būdus perduoti ateities kartoms jei ne pavyzdingai restauruotas žydų paveldo vietas, tai bent aiškesnį supratimą apie jų reikšmę.

Žydų istorija Lietuvoje neprasidėjo Holokaustu, ji juo ir nesibaigė. Lietuvos žydų bendruomenė, būdama šios istorijos tęsėja, tikisi, kad bus įtraukiama į visas žydų paveldo išsaugojimo iniciatyvas.

Norėčiau pabrėžti, jog Žydų paveldo išsaugojimas, nors yra prioritetinis Lietuvos žydų bendruomenės klausimas, pirmiausia naudingas Lietuvai. Lietuvos miestai, kuriuose rastas santykis su žydų paveldo išsaugojimu suteikia jų gyventojams ir svečiams galimybę pažinti dalį parastos praeities. Geri pavyzdžiai rodo, kad investicija į paveldą atsiperka – ji naudinga tuštėjančių miestų ir miestelių socialiniam, kultūriniam ir ekonominiam gyvenimui, miestelėnų supratimui apie jų istoriją, santykį su praeitimi, užgožtų tradicijų tąsą ir ateities galimybes.