Eišiškės arba Eišišok yra paradoksas – labiausiai pasaulyje žinomas štetlas yra mažiausiai pažįstamas Lietuvos miestelis. Jidiš literatūroje Eišišok netgi garsus savo nežinomumu – figūruoja kaip atitolusio nuo pasaulio miestelio šedevras, kaip kartais bandoma pateikti Slobodką, arba dar neseniai Pabradę arba Balbieriškį.

Eišišok yra štetlo prototipas istoriografijoje – 1979 m. JAV prezidento Karterio sudarytos komisijos surasti būdą tinkamai paminėti Holokaustą narė Jafa Eliacha, kilusi iš Eišišok, gilinosi į savo gimtinės istoriją 17 metų, ir rašė pirmą mokslinę studiją apie štetlus apskritai. Pasak autorės, nors buvo vietinės reikšmės skirtumų tarp štetlų Rytų Europoje – vieni papasakodavo aibę anekdotų ir istorijų, kiti turėjo savitus papročius ir elgseną – bendrais bruožais štetlo gyvenimas visur buvo vienodas. Tai yra, vieno štetlo pavyzdys beveik tinka visiems. Jafos Eliachos darbas davė pradžią JAV Holokausto muziejui ir štetlų studijoms, jos dėka pasaulį išvydo daugiau nei 800 puslapių knyga, skirta vien Eišišiškių štetlui. Ši knyga puošia ne vieną amerikiečių knygų spintą, bet Lietuvoje apie Jafą Eliachą žino kol kas labai siauras ratas specialistų ir istorikų.

Pagal Eliachą dar XIX amžiuje senosiose Eišišok kapinėse tebestovėjo antkapis su seniausia žydų buvimo dabartinėje Lietuvoje data – velionis mirė 1097 metais. Pasaulio mastu data sutampa su pirmosiomis vikingų kolonijomis Grenlandijoje, apytikriai su normanų invazija į Angliją ir maždaug su pagonių Lietuvos pirmaisiais susiformavimo reiškiniais. Lenkų ir lietuvių padavimai apie Eišiškių atsiradimą aiškūs savo legendiniu ir mitologiniu pobūdžiu – esą buvo karvedys Eisyk arba Eiseika, kuris atkovojo teritoriją besikuriančiai valstybei ir kaip padėką gavo žemės plotą dabartinėse Eišiškių apylinkėse, arba kad pavadinimas, anot lenkų, kilo iš lenkiško žodžio šiški,  nes ten augo daug pušų. Tuo tarpu antkapio data yra istorinis faktas, teisingas ar ne, istorikai gali ginčytis. Lietuvių ir dar labiau lenkų apsigyvenimas Eišišoke yra remiasi mitais, o žydų atsikraustymas turi datą. Kuri grupė buvo pirma, kai Vilnius geriausiu atveju dar buvo tik vieta palei Nerį, kur pavasarį žvejodavo vietiniai? O gal istorikai Bumblauskas ir Gudąvičius šiek tiek klysta teigdami, kad Vakarų civilizacija atkeliavo į Lietuvą su lenkų krikštu, gal antikos helenizmas ir dar senesnės tradicijos atsirado žymiai anksčiau ir atkeliavo žydų prekybininkų vežimėliais iš pietų?

Eliach knygoje minimos pirmos penkios žydų šeimos Eišiškėse ir pateikiama versija, kad jos pradininkai atvyko ne iš Vakarų, iš kur vėliau dauguma Lietuvos žydų atkeliavo, o iš pietų, iš Krymo, iš būsimosios Turkijos ir iš Babilonijos. Iki XX amžiaus dar liko tam tikri karaimų atributai Eišišok žydų bendruomenėje ir ne vienas tyrinėtojas mano, kad pirmi eišiškėnai žydai buvo būtent karaimai, tai yra, žydų sekta, kuri nepripažįsta Talmudo ir laiko Toros skaitymą bei asmeninį skaitytojo interpretavimą aukščiausia vertybe.

§§§

Šabes

Labiau negu žydai
laikydavosi Šabes,
Šabes laikydavo žydus

Ahad Ha’am

Kiekvieną savaitę šabes išgelbėdavo štetlą nuo profaninio, sekuliaraus laiko ir palydėdavo į sakralinę sferą. Savaitinė poilsio diena pakeisdavo kiekvieną žydų namų ūkį nuo šeimos, apsunkintos žemiškų bėdų, į karališkosios šeimos narius – be rūpesčių, kitame, džiugiame pasaulyje. Nepaisant asmens ekonominio ar visuomeninio statuso, ar gyventų jis štetlo pakraštyje esančiame kukliame namuke ar prabangiame mūriniame pastate prie turgaus aikštės, kiekvienas namas tapdavo rūmais, kiekvienas vyras – karaliumi, kiekviena moteris – princese, pasiruošusia pasveikinti Šabes karalienę.

Kai tik arkliais kinkyti vežimai imdavo riedėti iš turgaus aikštės, ketvirtadienio pavakarę štetlas pradėdavo ruoštis artėjančiam Šabes. Vaikams į rankas buvo įduodamos vištos, kad nukeliautų pas šochetą, ir Šabes stalą papuoštų deramai iškepta ar išvirta vištiena. Moterys imdavo lupti ir kepti bulves čolentui (cholent), pjaustyti morkas cimes (tsimmes), ruošti žuvį gefilte fiš. Netrukus pasirodydavo kaimo katinai, bėgiojantys tarp namų, pilnomis burnomis žuvų liekanų arba kiaušiniais išteptais snukiais, nuo ką tik paskerstų vištų. Iš kiekvieno namo girdėti aštrių peilių skambesys susidūrus su pjaustymo lentomis, kuomet vištienos sriubai iš perlenktos tešlos ruošiami makaronai, arba kiek didesni makaronai kūgeliui. Penktadienio rytui dar neišaušus, ore jau sklisdavo šviežiai iškeptos chalos, perpintos baltos duonos, valgomos per Šabes, kvapas, sumišęs su kitais itin maloniais – tortų, sausainių kvapais.

Kiekvienas daiktas namuose turėdavo būti išvalytas, išplautas ir nušveistas dėl Šabes – žvakidės, kiduš taurės, chalos lėkštės, šaukšteliai ir šakutės, samovarai ir netgi batai. Visi bronziniai/žalvariniai daiktai blizgėdavo it veidrodžiai, įskaitant ir gaisrininkų savanorių žalvarinius šalmus. Patalynės ir visi lino audiniai buvo išskalbiami ir iškrakmolyti iš anksto, dar prieš penktadienį, kad tądien visos lovos jau būtų pasipuošusios baltutėlėmis patalynėmis be jokių dėmių, o virtuvėje kabėtų šviežiai iškrakmolyti rankšluosčiai su monogramomis. Senovėje molines grindis pabarstydavo blizgančiu geltonu smėliu, o XX amžiuje, kai molį pakeitė medinės grindys, jas iki blizgesio nupoliruodavo su specialia raudona varške.

Vandens nešikai eidavo iš namų į namus su kibirais vandens, kuris vėliau buvo užvirinamas ir laikomas tam tikruose metaliniuose piltuvėlio formos buteliuose, vadinamuose leikes, kad per Šabes būtų šilto vandens. Bent jau toks buvo metodas iki beveik pirmojo pasaulinio karo, kai Mordechai Jankl der Blecher (skardininkas) įvedė štetle “naują technologiją” – termoso ir samovaro derinį su izoliuota dalimi, kurioje smilkstančios žarijos šildė arbatą. Tai buvo didelė inovacija, ir vieną penktadienio dieną žmonės tiesiog plūdo į jo namus, kad pamatytų šį stebuklą. Parsivežęs vieną tokį iš didmiesčio (ko gero iš Vilniaus), Mordechai Jankl po kurio laiko ėmė gaminti (arba perpardavinėti) tokio tipo samovarus daugeliui kitų štetlo namų ūkių, o taip pagerintas samovaras pamažu tapo daugelio namų atributu.

Artėjant Šabes, gatves užplūsdavo žmonės. Namų šeimininkai vyrai, lydimi sūnų, iškeliaudavo į viešąsias pirtis su švarių drabužių ryšuliu rankose. Vėlai po pietų žmonės su čolento puodeliais ir malkomis eidavo į artimiausią kepyklą, kuriai buvo priskirtas jų namas, kadangi namuose šio tradicinio patiekalo iš mėsos, bulvių ir pupų nepasigaminsi dėl to, kad per Šabes yra uždrausta kūrenti ugnį. Šiose bendruomenės prižiūrimose orkaitėse čolentą palikdavo kepti per naktį, kad kitą dieną galėtų iškeptą pasiimti.

Paskutiniai pasiruošimai vykdavo namie – motinos perpindavo dukterų plaukus, šeimos moterys apsirengdavo geriausiais Šabes drabužiais. Visa sumaištis stodavo vos šamašui įžengus į turgaus aikštę ir sušukus “Jidn, in šul arain” (“Žydai, eikite į sinagogą”).
Paskutinis šamašas, kuris atlikdavo šias pareigas Eišišoke buvo Lipe Vayngarten. Po to kai Kiufčeskiai atidarė savo garais varomą miltų malūną 1930 – 1931 metų žiemą, malūno švilpynė penktadienio vakarais ėmė skelbti Šabes pradžią trimis švilptelėjimais. Kaip ir daug kur kitur, mašinos ėmė keisti žmones kur tik tai buvo įmanoma. Tačiau čia vyko kai kas kito – trys švilpimai atminė (kaip ir daugelis kitų štetlo tradicijų) Antrosios šventyklos laikotarpį. Pagal Flavijų Josefą, penktadienio vakare, nusileidus saulei, Jeruzalės bokšto viršuje kunigas trimitu pranešdavo apie Šabes pradžią bei poilsį nuo visų darbų. Taip pat ir mišnoje yra smulkiai aprašoma kaip Šabes pradžioje trimitai tris kartus sutrimituodavo. Babilonijos tremties metu šį apeiga nunyko, tačiau Eišišoke ir kituose Rytų Europos štetluose ši senovės tradicija buvo atgaivinta.

Kai tik pranešimas buvo duotas, žmogaus ar mašinos, visos krautuvės užsidarydavo ir pasiruošimai buvo baigti. Štetlas pasiruošęs priimti Šabes karalienę. Pasiruošimai baigdavosi dar anksčiau, jei penktadienio popietę vykdavo vestuvės. Dabar, likus 18 minučių iki saulėlydžio, saulei plėvenant tarp medžių viršūnių, visi vyrai, vaikinai ir berniukai išsiruošdavo į sinagogą, o kiekviena ištekėjusi moteris, apsirengusi Šabes suknele, kartu su dukterimis ir dar per jaunais eiti į chederį sūnumis pradėdavo uždeginėti Šabes žvakes. Žvakės stovėdavo dvejose aukštose sidabrinėse arba žalvarinėse žvakidėse, kurios buvo vestuvių proga dovanotos ir dažniausiai paveldėtos iš šeimos. Kartu su tradicinėmis maldomis, moterys jidiš kalba sukalbėdavo tehiną (maldą, būdingą sukalbėti moterims). Būdavo, moterys sugalvodavo savas maldas, kuriose ir padėkos už turimus dalykus ir viltis, kad Dievas parūpins to, ko dar reikėtų. Daug ašarų liejosi per šias ekspromtu išsakytas maldas.

Tada, pagaliau, grakštumas nusileisdavo ant štetlo. Turgavietė tuščia. Šabes žvakės šviečia nuo kiekvieno namo langų. Oras pilnas šulhofe giedomų maldų. Šiltesnį vakarą moterys susėsdavo prie namų paplepėti su dukterimis ir anūkėmis, kaimynėmis ir draugėmis belaukiant iš sinagogos sugrįžtančių vyrų. Kai Zivia Hutner buvo halutza (pionierė Izraelyje) Palestinoje 1930 metais, penktadienio vakarais ji save nuramindavo prisiminimais iš tų žavingų akimirkų. Mintyse ji kiekviename lange regėdavo Šabes žvakes, savo motiną rabitzen (rabino žmonos titulas) Krejndl, apsirengusia Šabes suknele su iškrakmolinta prijuoste. Matydavo ją, save ir savo seseris, žiūrinčias į tėvelį, rabiną Hertz Mendl Hutner, dajaną (teisėjas), vaikščiojantį gatvėje su dviem angelais, kurie pagal tradiciją lydi kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį Šabes metu. Pilna Šabes dvasios, Zivia pajusdavo tuos du angelus savyje.

Mišnoje rašoma, kad šiuodu angelai lydį vyrą iš sinagogos namo. Jei namuose jis atranda degančias žvakes, paruoštą stalą, paklotą sofą – gerasis angelas paskelbia, kad “Tegul bus taip ir kitame Šabes”, o blogasis angelas yra priverčiamas tarti “Amen”. O jei namai neparuošti Šabes, blogasis angelas paskelbia, kad “Tegu bus taip ir kitame Šabes”, ir gerasis angelas bus priverstas ištarti tam “Amen”.

Kaip ir kitur, Eišišoke buvo toks paprotys – vyrams reikėjo iš sinagogos parsivesti svečią. Kai kurie buvo dažni svečiai, tokie kaip maggidas (keliaujantis Toros žinovas, populiarintojas ir Toros aiškintojas paprastiems žmonėms), kuris valgydavo pas Dovid ir Nehamą Matikanskius, du rašei ješivot (ješivų direktoriai) Tiktiner ir Zarenberger, kurie eidavo pas Šaelą ir Chają Sonensonus. Kiti svečiai galėjo būti benamiai, kurie buvo priskiriami namų šeimininkams pagal platten sistemą, paaiškintą ketvirtajame skyriuje. Įėjus į namus ir, jei reikėjo, pristačius svečią, tėvas palaimindavo savo vaikus pridėjęs ant jų galvų ranką, kaip tai Biblijoje darė Jokūbas. Pirmi palaiminami sūnūs, tada dukterys, o tada jau sėdama prie šventinio stalo, nukloto geriausiais linais, įrankiais, degančiomis Šabes žvakėmis. Dviems angelams pagerbti būdavo sugiedama Šalom Aleichem giesmė: “Sveiki su taika, Tarnybos angelai, Aukščiausiojo angelai.” Po to sudainuojamos eilės iš Patarlių knygos Biblijoje apie stiprią ir dorą moterį, pabrėžiant žydų moterų vaidmenį: “Toks retas radinys yra sumani žmona, brangesnė už perlus yra jos vertė!”.

§§§

Neįmanoma suprasti, kaip Eliach knyga, išgarsinusi ir išryškinusi Eišiškes pasaulio žemėlapyje iki šiol neturi vertimo į lietuvių kalbą. Tai taip juokinga ir graudu, kad žmonės, gyvenantys tolimiausiuose pasaulio kampeliuose žino apie Eišiškes nepalyginamai daugiau nei vidutinis lietuvis. Kita vertus, tokio didelio teksto išvertimas būtų itin sudėtinga užduotis ir rimtas iššūkis, turint galvoje dar ir būtinybę gerai išmanyti Litvakų kultūrą ir terminologiją keliomis kalbomis, ko šis projektas būtinai pareikalautų. Tikėkimes, kad netolimoje ateityje Lietuvoje atsiras kas nors suinteresuotas paversti šią turtingą istoriją prieinama mums ir ateinančioms kartoms.

Įžangą ir ištrauką iš Yaffa Eliach knygos “Kadaise buvo pasaulis” parengė ir išvertė Geoff Vasil