Nuotraukoje: Anykščių žydų senųjų kapinių vartai.

LŽB vykusioje 2017 Europos žydų kulltūros dienoje, skirtoje Lietuvos štetlams prisiminti, dalyvavo ir rašytojas, Anykščių žydų istorijos tyrinėtojas Rimantas Vanagas. Čia publikuojamas jo tekstas su keliais epizodais iš Anykščių žydų gyvenimo .

Rimantas Vanagas

 Senieji kaimynai

Anykščių žydai istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėti dar 1567 m. Ir kaip! Joachimas Šaja apkaltino valsčiaus vaitą Valentiną Buitvydą, kad su pastarojo žinia jo karčemoje buvo nužudyti du jo broliai ir žentas. Du žudikai buvo sugauti ir nuteisti myriop…

XIX amžiaus pabaigoje Anykščiuose gyveno apie 3000 žydų, t.y. beveik 70% visų miestelio gyventojų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, caro įsakymu žydams buvo liepta trauktis į Rusijos gilumą. Karo metu Anykščiai smarkiai nukentėjo. Apie 1920 metus žydai ėmė grįžti namo. Išvarginti klajonių apsigyveno pusiau apgriautuose namuose. Gelbėjo platūs tarptautiniai ryšiai: į Anykščius pradėjo keliauti piniginės perlaidos, pašto siuntiniai. Pamažu ėmė keltis pramonė, prekyba, atsirado naujos gatvės su šaligatviais. Ypač suklestėjo linų apdirbimo bei veltinių gamybos įmonėlės. 1921 metais Anykščiuose gyveno 1800 žydų, apie 400 šeimų. Be veltinių pramonės, nemažai žydų siuvo batus (apie 150), mezgė kojines (40), gamino žemės ūkio mašinas (20). Tuo metu Anykščiuose gyveno 166 žydai amatininkai: 42 batsiuviai, 16 siuvėjų, 11 kepėjų, 9 mėsininkai, 9 metalo meistrai, 4 laikrodininkai, juvelyras, stalius ir kitų amatų mokovai. Apie 50 žydų plukdė sielius Šventąja į Vokietiją.

Mieste veikė 6 žydų maldos namai, didžioji jų dalis buvo sutelkta viename kieme, vadinamame Šulhoifu („mokyklos kiemas“). Ten stovėjo Senoji ir Naujoji sinagogos, „Kalno sinagoga“. Veikė trijų pakraipų žydiškos mokyklos: tarbut, javne, jidiš. Nedidelė žydų jaunimo dalis mokėsi lietuvių gimnazijoje. Žydai turėjo dvi bibliotekas, labai mėgo teatro vaidinimus, teatralizuodavo tradicines Purimo ir Chanukos šventes.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Anykščiuose gyveno apie 2000 žydų, daugelis jų ne savo valia sugulė Liudiškių piliakalnio pašlaitėje. 1941-ųjų vasarą, hitlerininkams įžengus į miestelį, ėmė lietis žydų kraujas. Uždarę žydus gete arba sinagogoje, nebaudžiamos gaujos ėmėsi plėšti jų butus. Nemažai turtingesnių žydų buvo išvežti į Uteną ir ten uždaryti; kai iš jų buvo išvilioti visi pinigai, juos nužudė. O kitus žydus išvarė į vadinamąjį „popo šilelį“, kelias paras laikė juos be maisto, po atviru dangum. Liepos 28 dieną vyrus išvarė iš šilelio į smėlėtas kalvas (jas vadino Zuikių kalnais) palei kelią Skiemonių link, ten budeliai pradėjo savo kruviną darbą. Po mėnesio, rugpjūčio 29 dieną, ten pat buvo nuvarytos bei nužudytos moterys ir vaikai.

Šiandieniniai anykštėnai – kone visi lietuviai. Tik keliolika per karo audras išlikusių Anykščių senamiesčio mūrinukų ir medinių namų beprimena tuos Dovydo tautos žmones, kurių seniai nebėra arba kurie įsikūrę Izraelyje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, kitose šalyse bei kituose Lietuvos miestuose. Nebeįmanoma sužinoti visų žuvusiųjų pavardes ir jas iškalti paminkliniame akmenyje, tačiau kodėl nepabandžius nors iš dalies atgaivinti daugiau nei pusės amžiaus senumo įvykių, atkurti bent žymesnių žydų paveikslų? Apmaudu, kad menkai težinome apie žmones, kurie kartu su mūsų tėvais, seneliais ir proseneliais vaikščiojo ta pačia žeme, alsavo tuo pačiu oru.

 Pabėgęs iš kapo duobės

1990-aisiais Elijas Berkovičius buvo žinomas kaip vienintelis žydas, pabėgęs iš kapo duobės Liudiškių kalno pašlaitėje (vėliau sužinota ir apie antrą, Motelį Kurtį-Kurickį). Nuvažiavus į Izraelį ir įžengus į jo namus, buvo nejauku: kokie bus pirmieji jo žodžiai lietuviui, gimusiam ir augusiam Anykščių padangėje? Juk žmonės, žudę vakarykščius savo kaimynus, vaikus, moteris ir senelius, taip pat tikriausiai laikė save lietuviais, anykštėnais…

Ir štai per kambarį šlubčiodamas (sunkios ligos pasekmė) ateina aukštas mėlynakis žmogus. Jis plačiai šypsosi, tiesia ranką ir staiga uždainuoja: „Lietuva, tėvyne mūsų…“ Tuo metu mes dar nebuvom išsikovoję Nepriklausomybės, ir V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ žodžiai iškart pasakė, už ką, su kuo yra naujasis pažįstamas.

Yra tekę girdėti ne vieną istoriją apie žmones, pergyvenusius savo mirtį. Vieni per plauką išvengė mirties todėl, kad nesutriko lemtingą akimirką, kitus, regis, išgelbėjo pati Apvaizda. O Elijas Berkovičius papasakojo štai ką:

„Gimiau ir augau mūriniame name Biliūno gatvėje, netoli senojo turgaus. Tėvas dirbo veltinių fabrike, kurį visi anykštėnai vadino „vailokyne“, turėjau du brolius, Geršoną ir Leibą. Aš buvau vidurinysis sūnus. 1940-aisiais, kai atėjo sovietai, man buvo keturiolika, buvau baigęs keturias klases. Nepriklausiau nei skautams, nei komjaunuoliams. Iš pradžių pasirodė trys gremėzdiški tankai. Kariškiai aiškino mums, kad nuo šiol Lietuva – laisva. Tankai nuvažiavo Kauno kryptimi, o danguje pasirodė lėktuvai. Jie mėtė lapelius lietuvių, rusų, žydų kalbomis. Proklamacijos skelbė tą patį: atėjo išvaduotojai, broliai…

Tačiau netrukus prasidėjo dalykai, niekaip nesiderinantys su „brolių“sąvoka. Mano tetą, Sarą Ric, tėvo seserį, išvežė į Sibirą. Mat, ji buvo antrinių žaliavų supirkėja ir laikė keturis darbininkus – ją pavertė išnaudotoja, buože. Vargšė Sibire ir pasimirė. Žinau, lietuvių išvežė nepalyginti daugiau, tai buvo siaubingas nusikaltimas, ir todėl iš dalies suprantama tai, kas dėjosi 1941-aisiais, karo pradžioje. Bet – tik iš dalies. Kai kurių dalykų ligi šiol negaliu suvokti, paaiškinti, pateisinti.

Abu broliai dingo pirmom karo dienom. Kas jiems nutiko, ligi šiol nežinau. Mane ir motiną rado namie, nuvarė į Senąją sinagogą. Ten jau buvo nemažai žydų. Po kurio laiko atėjo keletas lietuvių ir du vokiečiai, atskaičiavo dvidešimt žydų, pačių stipriausių, ir išvedė juos iš sinagogos. Netrukus pasigirdo šūviai. Nesupratau nei kur, nei ką šaudo. Glaudžiausi prie motinos.

Lemtingoji diena buvo sekmadienis. Kai iš apytamsės sinagogos išvedė laukan (buvo dešimta valanda ryto), saulė akinte akino. Visus žydus surikiavo į koloną ir nuvarė į Zuikių kalnus. Mes nemanėm, kad čia ir sustosim – juk kelias vedė į Uteną… Pušynas tvoskė sausu karščiu, netoli pamačiau duobę, prie jos stovėjo penki vokiečiai, kiti – lietuviai, kelis iš jų gerai pažinojau. O žydų kolona vis tebeslinko, praėjo gal pusė valandos, kol visi buvo suvaryti krūvon. Saulė nežmoniškai kepino, džiūvo burna, nustėrę laukėm, kas bus toliau. Pagaliau ginkluoti sargybiniai apsupo minią, nuaidėjo šūvių papliūpos; pirmi krito tie, kurie buvo arčiau duobės. Žiedas siaurėjo, duobė artėjo, buvo taip šviesu, klaiku ir kurtu, kad nebesuvokiau, gyvas aš ar ne. Tik matau – duobėn įkrito kraujais paplūdusi mama, aš šalia… Paliečiau motiną – ji buvo nebegyva. Instinktyviai prisispaudžiau prie duobės krašto: žmonės tebevirto, tebedejavo, o aš vis negalėjau patikėti, kad tebesu gyvas…

Nežinau, ir kankinamas nepasakyčiau, kiek laiko visa tai truko. Tuos, kurie tebejudėjo, pribaiginėjo čia pat, duobėje. Mane kažkas prislėgė, nors sąmonės nepraradau. Po kiek laiko girdžiu – šūviai nutilo, aimanos aprimo, o kažkas sako: „Užkasti baigsim rytoj, jie jau nebepabėgs. Einam geriau išgerti“. Gulėjau ir laukiau. Net sutemus bijojau pajudėti. Laukiau, kada prašvis. Paryčiui išsiropščiau iš kapo duobės ir miškeliais patraukiau Utenos pusėn, nes tik tą vienintelį kelią ir težinojau.

Utenoje užsukau pas pažįstamus žydus, jie tebebuvo gyvi. Po trijų dienų patraukiau į Latviją, Daugpilio kryptimi. Kelias buvo netrumpas – 56 kilometrai. Gerokai pasikankinau, kol pėsčias, alkanas pagaliau atsidūriau Daugpilio gete. Čia gyvenau iki 1943-ujų… Toliau – nauja katorga. Traukiniu mus nugabeno į Rygos getą, kur buvo laikomi Latvijos ir Vokietijos žydai. Vėliau, likvidavus getą, likusius gyvus išvežė į Tukumą. Čia dirbom miško darbus. Paskui mus nugabeno į Reimsdorfą, iš ten – į Štuthofą. Po trijų mėnesių atsidūriau Buchenvalde, paskui Dachau. Man, matyt, buvo lemta gyvam pereiti visas mirties stovyklas…

Galiausiai kartu su likimo broliais atsidūriau Drezdenštate – stovykloje per 60 kilometrų nuo Prahos. Čia vokiečiai jau skubėjo, naikino kiek išgalėdami: per garsiakalbius paleidę plokštelių muziką, šaudė ir šaudė žydus. Kiek sveikata leido… Kol 1945 metų gegužės 8 dieną 10 valandą ryto mus išvadavo. Pirmi užėjo lenkai, paskui sovietai.

Anykščiai… Sugrįžęs į gimtąjį miestelį, neberadau nė vieno giminės, nė vieno vietos žydo. Užplūdo neapykanta. Nuėjau į NKVD, paprašiau parodyti žydšaudžių bylas: „Aš noriu užmušti tuos, kurie sunaikino mano tautą“. Parodė, netgi su nuotraukom, ir tarp tų žmogžudžių daug ką atpažinau. Keisčiausia – tarp jų buvo žmonių, kadaise artimai draugavusių su žydais, puikiai kalbėjusių žydiškai… Kas privertė juos pakelti ranką prieš niekuo dėtus senelius, moteris, vaikus? Šis klausimas man ligi šiol kaip juodas akmuo širdy.

Taigi – žinau žudikų pavardes, atsimenu jų veidus, tebegirdžiu šūvius. Bet nė vienam neatkeršijau. Nes ir taip kraujas, skausmas mano gyvenime liūliuoja kaip marios. Kam jas dar begilinti? Et, baikim apie tai. Geriau drauge padeklamuokim Baranauską: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę…“

 Žymusis „Ruvkė“

 Rudolfas Baranikas – bene plačiausiai pasaulyje žinomas Anykščių žydas. Prieš tapdamas JAV dailininku ir lietuvių išeivijos veikėju, jis augo ir mokėsi Anykščiuose, būtent čia mokykliniais metais pamėgo dailę ir literatūrą.

1938 metais, būdamas aštuoniolikos, R. Baranikas išvyko į JAV studijuoti humanitarinių mokslų. Vėliau Vakarų fronte kovojo prieš fašizmą, skursdamas studijavo dailę Čikagos meno institute, Niujorke ir Paryžiuje. Gyvendamas ir mokydamasis Čikagoje, pradėjo bendradarbiauti kairiojoje lietuvių spaudoje – „Laisvėje“, „Vilnyje“, paskelbė eilėraščių, recenzijų, literatūrinių straipsnių, pasirašydamas Anykštėno, J. Šilėno, Miškūno slapyvardžiais. Vėliau jis buvo pakviestas dirbti JAV lietuvių laikraščio „Vilnis“ redaktoriumi.

Kaip dailininką R. Baraniką išgarsino jo darbų ciklas „Napalmo elegija“, už kurį jis buvo apdovanotas Gugenheimo prizu, JAV Nacionalinio meno ir literatūros instituto bei Nacionalinės meno ir literatūros akademijos premijomis. Prieš karą Anykščiuose gyvenusio „Ruvkės“ kūrinius eksponavo Moderniojo meno, Naujasis šiuolaikinio meno, Vitnio Amerikos meno, Bruklino ir kiti muziejai Niujorke, Hiršhorno muziejus Vašingtone, Stokholmo Moderniojo meno muziejus, pagaliau – Lietuvos dailės muziejus, kuriam autorius dovanojo tris savo paveikslus antikarine tema.

Baraniko tėvai ir sesuo sušaudyti Anykščiuose vokiečių okupacijos pradžioje, tačiau asmeninių netekčių skausmo dailininkas neafišavo ir dėl žydų tragedijos tiek Anykščiuose, tiek visoje Lietuvoje nieku gyvu nekaltino visos lietuvių tautos. Jis nedeklaravo asmeninio skausmo, holokaustas netrukdė jam mąstyti apie visas tautas ir visus žmones – užtat jam be galo svarbi buvo taikos tema.

Darbai originalūs, savitos technologijos: tai kažkas panašaus į fotomontažus ar fotoimprovizacijas, perkeltas ant milžiniškų drobių. Kad viską aprėptum, reikia žiūrėti iš tolo… Spalvos – tik juoda ir balta; kodėl? Štai paties autoriaus nuomonė, išsakyta 1996 metais jam lankantis Lietuvoje:

„Menas nekeičia gyvenimo, bet keičia požiūrį į gyvenimą… „Fiziškai“ esu gimęs Ukrainoje, bet dvasinė mano tėvynė – Lietuva, Anykščiai. Ten buvau ne Rudolfas, o Ruvenas, Ruvkė… Pats „lietuviškiausias“ mano darbas – „Gimtinė“; nors aš tapau tik juoda ar balta spalvom, šis – pilkiausias, gal net kiek žalsvas… Iš kur ėmiau tokią spalvą? Ogi toks man įsiminė Anykščių dangus žiemos naktį! Vaikystėje labiausiai įstrigo pro langą ant juodų stogų boluojantys sniego lopai. Šieno kupetos, skersgatvių šešėliai… Neteisinga manyti, kad dviem spalvom nutapyti paveikslai nėra spalvingi: pustoniai, perėjimai, netikėti susiliejimai – tai visa gama!.. Vėliau, Anykščiuose žuvus mano tėvams ir mažametei sesutei, tie juodai balti kontrastai įgijo dar kitokios prasmės…“

Tąsyk, 1996-aisiais, R. Baranikas lankėsi ir Anykščiuose. Stabtelėjo prie senųjų žydų kapinių, patylėjo Liudiškių kalvos pašlaitėje, kur ilsisi jo artimieji – ir kone visi Anykščių žydai. Įdėmiai apžiūrėjo senosios Anykščių gimnazijos krypstančius pastatus, atpažino klasę, kurioje sėdėjo, ir, žinoma, greta boluojančią cerkvę. Prisiminė malūną prie Anykštos, save – braidantį, besimaudantį…

Netrukus, 1998 metais, R. Baranikas mirė savo namuose Santa Fe, JAV. Jo paskutinė valia buvo tokia: palaikus kremuoti ir paskleisti pelenus upėse – visur, kur jam teko gyventi… 2012 m. Baranikui dedikuotas suolelis Anykščiuose, Sinagogos aikštėje su įrašu lietuvių ir anglų kalbomis: „Gyvenimo paveikslui pakanka ir poros spalvų”. / Rudolfas Baranikas (1920–1998). / Anykščių vaikas. Lietuvos patriotas. Pasaulio taikos dailininkas“. Taip išreikšta padėka ir pagarba, atminimas didelio menininko, kuris visur pabrėžė esąs iš Lietuvos, laikė Lietuvą savo tėvyne, puikiai kalbėjo ir rašė lietuviškai, skendėjo romantiškuose prisiminimuose. Pvz., paskutinį kartą lankydamasis Anykščiuose, R. Baranikas nusišypsojęs tarė: „O, aš puikiai atsimenu lietuviškų obuolių skonį! Ypač – antaninių”. Ir prisikrovė pilną regztę…

Motkė ir Pasaulio teisuolė

1996-aisias Lietuvoje lankėsi buvęs anykštėnas Maksas Kurtis (Motelis Kurickis). Jis vylėsi surasiąs moterį, kuri 1941 metais priglaudė jį, per stebuklą pabėgusį iš kapo duobės. Maksas ją vadino Verutka. Vos atvykęs, jis kreipėsi į Anykščių muziejų – gal padėtų surasti tą gelbėtoją? Tą patį vakarą Vida Zasienė pranešė: taip, yra tokia moteris, gyva ir žvali!

Kitą dieną Maksas jau stovėjo Verutės Misiūnaitės-Kalinkienės sodybos kieme, vis dar negalėdamas patikėti, kad ši nedidukė žilaplaukė, stebėtinai mėlynų akių ir ramaus veido moteris – ta pati mergina, atvėrusi jam, kruvinam, duris… Abu šypsojosi – ir verkė, žiūrėjo vienas į kitą – ir vėl verkė, šypsojosi… Kiek vėliau Veronika Kalinkienė pasakojo:

„…Atmenu, buvo sekmadienis, į svečius atėjo mano teta, kalbasi su mama, užjaučia žydus, kad juos visus gali iššaudyti, tik staiga girdim – kažkas lauke taip verkia, taip verkia! Pasižiūrim – pažįstami anykštėnai, artimi žydų kaimynai, atvarė į kapus Motkės tėvą ir ūkinių prekių krautuvės pardavėją ir liepė abiem kastis duobę. Motkės tėvas irgi buvo paprastas žydas, turėjo arklį ir vežimą, vežiodavo žmones į traukinių stotį ir atgal, – už ką juos dabar?!.

Ir štai po kiek laiko nakčia kažkas pabeldė; paklausiau, kas ten, ir išgirdau Motkės balsą: įleisk, čia aš, Motkė… Aš labai bijodavau kraujo, ir kai įsileidusi pamačiau kruviną Motkės ranką, iškart nuvirtau; atsigavusi dairausi – nebėr Motkės! Kurgi, pašaukiau, esi? Aš čia, atsiliepė iš kamarėlės Motkė, tiktai giliai po šiaudais – kaip kritau, taip ir prasmegau, išlipt negaliu…

Tiksliai nebepasakysiu, kiek jis pas mus buvo – gal dvi, gal tris savaites. Na ir prisikentėjau tada! Kartą, matau, atbėga mūsų kieman vyriokas su šautuvu; ko, klausiu, tau pas mane reikia? O jis: aš čia ne vienas, mūsų visa dešimtis, į kapines prilindo pabėgusių žydų, tai mes juos dabar apsupsim ir iššaudysim – ko čia dabar valkiojasi!.. Vargšai žydai! O Motkė ant kamarėlės aukšto… Šiaip taip išviliojau juos iš namų. Bet paskui dar ne kartą baltaraiščiai užsukdavo pas mus – trobelė nuošali, prie žydkapių, tai ir baladojas naktimis…

Kai mano svainis sužinojo, kad slepiame žydą, prigąsdino mamą, kad vokiečiai gali visą šeimą iššaudyti; tada Motkė patyliukais per rugių lauką grįžo namo. Paskui, girdėjau, jis susidėjo su Kacu, kuris su dviem savo berniokais irgi buvo pabėgęs iš kapo. Slapstėsi jie visi keturi Jurzdike, pirtelėje, pasivaikščioti išeidavo tik naktimis. Tačiau vieną naktį pataikė ant baltaraiščių, tie Kacą iškart nušovė; kai vaikai verkdami pripuolė prie tėvo, nušovė ir juos. O Motkė – vis dėlto laimingas žmogus buvo! – tada pabėgo; vėliau žmonės man pasakė, kad jis pasiekė Daugpilio getą, kur rinkosi jo likimo broliai.

Ir štai jau dabar, mūsų laikais… Atbėga pas mane moteriškė iš muziejaus, ar ne jūs, klausia, esat Verutka? Tai kad, sakau, manęs niekas taip nevadina! Ne, sako jinai, vadina – vienas žmogus iš Amerikos… Motkė! Gyvas, surado mane…“

2000-ųjų rugsėjį anykštėnei Veronikai Kalinkienei Vilniuje, Vilniaus Gaono žydų bendruomenės namuose įteiktas Pasaulio tautų teisuolės diplomas ir medalis, jos pavardė iškalta Pasaulio teisuolių alėjoje Jad Vašem, Jeruzalėje…

Sulamita, Sulamita…

Miriam Grois Libenzon gimė 1914 metais Anykščiuose, Jakovo Grois ir Šainos Borkum šeimoje. Tėvai gyveno Šaltupio gatvelėje Nr.19 ir turėjo bakalėjos krautuvėlę. Miriam (hebrajiškas Marijos atitikmuo) buvo vyriausia iš trijų vaikų.

1935 metais nuvažiavusi į Palestiną, ji ištekėjo ir netrukus susilaukė sūnaus.

1938-ųjų metų rugpjūtį Miriam mėnesiui atvyko pasisvečiuoti į Anykščius pas tėvus, pasidžiaugti pirmagimiu sūneliu. Visi visko klausinėjo: koks Palestinoje klimatas, kaip sekasi sugyventi su arabais, kiek truko kelionė ir t.t. Išplėtusi akis klausėsi Sulamita, jaunesnioji sesuo. Pastaroji jau buvo pasirengusi kartu važiuoti į Palestiną, tačiau Miriam jautė pareigą ataušinti jaunėlės entuziazmą:

– Matai… Ten valdžia ne mūsų. Ten pilna visokių nesąmonių! Arabų dauguma, jie vietos gyventojai, užpuldinėja žydus, – tu manai, jie šiaip užpuldinėja, pagąsdinimui? Ne: išpjauna visus, aliai vaiko… Supranti, arabai ne tokie, kaip europiečiai, jie žiaurūs ir neprognozuojami… Čia, Lietuvoj, nepalyginti saugiau. Taip, čia mažiau pinigų, mažiau galimybių, bet… ramu! Pakentėk metus kitus – ir aš pasitiksiu tave Palestinoje!

Miriam brolis Jechielis Eliezeris emigravo į Palestiną 1940-aisiais. Kitąmet vokiečiai užėmė Lietuvą. Vaikinas suspėjo… O štai jaunėlė Sulamita kartu su tėveliais ir daugeliu kitų vietos žydų netrukus atgulė amžinam poilsiui Anykščių šilely. Pasak Miriam sūnaus Maiklo, motina niekad neatsigavo po holokausto, šeimos praradimo. Tai buvo pagrindinė ir skaudžiausia jos gyvenimo tema.

– Sulamita, – sušnabždėdavo ji, ir mes žinodavom, kad jos širdis verkia. Sesuo buvo reto gražumo mergina, tesulaukusi vos 18-kos…

Gyvendama Amerikoje, Miriam nuolatos prisimins Anykščius kaip vizijų pasaulį. Ne idealų, bet labai, net pasąmoningai savą. Iš atminties gelmių plauks pasakiški vaizdai; juos užrašiusi eilėmis, po kiekvieno eilėraščio pavadinimu būtinai pažymės: „Mano miestelis Anykst, Lietuva“. Nors tai literatės mėgėjos kūryba, M. Libenzon eilėraščius galima būtų laikyti labai unikaliu bei vertingu prieškario Anykščių liudijimu – juos perskaitę, galime išvysti Anykščius žydės akimis… Anykščiai juodaakei Miriam – pasaulio centras, grožis ir turinys. Svarbi, reikšminga kiekviena smulkmena; miestelio buitis nejučia perauga į būtį:

Dvelkia vėjelis grynas,

Dar tik skleidžias brėkšma,

O miestelis jau gyvas:

Gal uždirbt pasiseks?..

 Štai jau girgžda vežimai,

Lig viršaus prikrauti:

Prekių begalė, visko pilna,

Tik derėkis – ir pirk.

 

“Kriaušės, saldžios, sultingos –

Kaip sula, kaip medus!

Obuoliai antaniniai” –

Skamba balsas aidus…

Eilėraščiuose – savotiška lyrinė autobiografija su žydų poezijai būdingu švelniu grauduliu, neblėstanti meilė gimtinei, praradimo jausmas ir konkretūs mažo miestelio žydų gyvenimo vaizdai:

Lauke jau sutemę,

Drebia šaltas sniegas.

Dangus – be amo

Po sunkia sermėga.

 

Uždusęs, nelinksmas

Iš mugės sugrįžta

Susirietęs trilinkas

Senas žydas.

 

Veidas pilkas ir liūdnas,

Gerklė užkimusi.

Nerangiai nuslenka

Nuo šlapio vežimo…

Važiuodama į Lietuvą 1996 metais, Miriam neapkentė lietuvių ir kaltino juos visus dėl savo šeimos žūties. Tačiau po savaitės Vilniuje ir Anykščiuose jos nuomonė iš esmės pasikeitė. Netgi sulaukusi 82-ejų, ji sugebėjo pažvelgti į šią tragediją giliau – ir suvokti, kad visa tauta negali būti kalama prie kryžiaus dėl nuodėmių, kurias padarė kai kurie jos nariai. Žiūrėdama į žmonių veidus, klausydamasi jų balsų, Miriam rado atsakymą… Ji mirė susitaikiusi su Lietuva, nusiraminusi, ryžtingai atsisakiusi savo ilgametės neapykantos. Žinoma, liūdesys liko…

Ar pameni, tėve?

 

Tu sėdi ant žemo suoliuko,

O akys sklidinos ašarų…

Kiek sykių iš tavo lūpų

Girdėjau Katastrofos atgarsius!

 

O aš vis glaudžiaus prie šono,

Ir buvom abu vienas sielvartas.

Ir nenujautėm, kad iš tolo

Kita nelaimė atsėlina.

 

Kraujo ir ašarų upės tvenkias,

Lyg prakeiksmas juodas vilnija.

Tik tavo vaikams bus lemta

Išgirsti šviesesnę žinią.

 

Dieve! Nejau dar nepasisotinai

Aukomis? Mūsų kūnais ir sielomis?

Pasigailėk, Viešpatie, bent motinų,

Liūdno jųjų mylėjimo…