Prof. habil.. dr. Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės knygą išleido Lietuvos muzikų rėmimo fondas, dalinai finansavo Geros valios fondas. Garbė ir dėkingumas jiems!
Knygos pristatymas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje vyko 2017 rugsėjo 14d. Jašos Heifetzo salėje. Dalyvavo: profesorių Aleksandro Livonto ir Olgos Šteinberg mokiniai – muzikai, pedagogai, valstybės veikėjai, profesoriai: smuikininkas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras dr. Algis Gricius, pianistė, pedagogė Veronika Vitaitė, pianistė Aleksandra Žvirblytė, smuikininkė Kristina Domarkienė, smuikininkas Gediminas Dalinkevičius, pianistas Povilas Jaraminas, muzikologas Vaclovas Juodpusis.
Vakarą vedė Maša Grodnikienė, LŽB susitikimų „Likimai“ sumanytoja ir organizatorė.
*****
Kokį mums teko pergyventi spalvingą, sudėtingą, bet neatsukamą atgal istorijos virsmą! Kultūros pakilimai ir nuokalnės. Tačiau niekas neprasideda nuo nulio. Niekas neatsiranda be pagrindo. Kiekvieno menininko kūryba – subtilių sąsajų su jo istoriniu laiku atspindys. Keičiasi laikai, situacijos, žmonių vardai, bet išlieka žmogiškųjų problemų atpažinimo ženklai. Žmogus pasmerktas gyventi – būti tam tikroje erdvėje ir laike. Tačiau, kaip rašė Arvydas Šliogeris, amžinybės horizonte bet koks laikas yra nykstamai trumpas. Norisi suspėti jį, jame gyvenusius žmones pajusti ir pažinti.
Visada esti idėjų, darbų perėmėjų, blogų ar gerų tradicijų tęsėjų. Svarbiausia – jas pažinti, iš klaidų mokytis, o geras patirtis bandyti transponuoti naujose erdvėse ir laike, naujame istoriniame posūkyje.
Mąstydami apie ateitį, vis labiau atsisukame į praeitį. Tiesiame tiltus tarp nugyvento laiko ne tik įvertindami faktus, bet jų raizgalynėje siekdami pamatyti Žmogų. Tai – svarbiausia. Istorija turi padėti mums susivokti šiandien. Įvertindami kitų asmenybių gyvenimą galime pajusti šiandienos atgaivinimo galimybes. Istorija mums rodo moralinių pasirinkimų erdvėje pasimetusį, o lartais ir sprendimus randantį žmogų. Kaip jis juos randa: bėgdamas nuo sunkumų? Juos įveikdamas? Kankinamas nevilties ir pamindamas kito laisvę?
Įvertindami praeitį ir ieškodami kelių į ateitį bandome suvokti Išėjusiųjų išminties, jų kurtos dvasingumo auros reikšmingumą: jų nebėra, tačiau paliko tai, kas spinduliuoja iki šiol. Jokios jėgos nepadarys tautos, valstybės, pasaulio geresne, jeigu žmogus gyvųjų bendrijoje praras tą spindesį, kurį vadiname dvasia. Spiritus – dvasia, dvelksmas, įkvėpimas. Mahatma Gandhi sakė, jeigu žmonės pasiektų dvasinį tyrumą, nebeliktų emocinių problemų, žudynių, karų. Kaip bitės mes lekiame į meilės dvelksmą, renkame išmintį ir kaupiame savosiuose koriuose. Bėgant metams daiktai, įvykių raizgalai, kalbėjimų ir pasaulio atvaizdų draikalai užgožia turtinguosius mūsų korius… Pamirštame, kad ne tuštybės mugės ataidai, bet tik intelektinė dvasinė idėja ir pozityvi energija gali kelti tautą, valstybę, pasaulį aukštyn, link progreso. Link jo veda dvasios kultūra, žinių, grožio ir doros kelias.
Į jį išėjau su gerais vedliais – menininkais, kurie tarsi mediumai, surinkę gyvenimo patirtį, išmintį ir šviesos pabiras, judrioje kasdienoje atvėrė tai, kas amžina.
Ši knyga apie atmintį, apie žmones, kurie sudėtingų istorijos procesų tamsybėje, bėgdami ieškojo kelio ir šviesos, kurią jiems skleidė namai, Mokytojai, bendraminčiai, vėliau mokiniai. Ir muzika, vardan kurios gyveno. Prisiminiau Jurgio Brėdikio sakinį: „Dvasingumo nesuvokiantys žmonės yra dvasiškai mirę. Sakoma, kad dvasinio gyvenimo negyvenantis žmogus skleidžia apie save vakuumą, kurį tuoj pat užpildo neigiama matrica ir pradeda jį valdyti…“ Iki šiol žmonija nemoka įveikti ne tik savųjų demonų, bet ir žmonijos fragmentavimo pagal religinius, nacionalinius, ekonominius ar kitokius požymius. O tai gresia pasaulio pražūtimi. Vienas ar du žmonės pasaulio nepakeis, tačiau savuoju gyvenimu jie gali perduoti žinią ateinančiai kartai, kuri pradės susivokti ir keistis.
Knyga apie šviesios atminties muzikus, profesorius, Lietuvoje radusius antrąją tėvynę – smuikininką Aleksandrą Livontą ir pianistę Olgą Šteinberg. Ji afišose, vėlesniuose dokumentuose vis užrašoma sulietuvinta pavarde – Šteinbergaitė, mokinių ir kolegų vadinta su tėvavardžiu – Olga Aleksandrovna, mokinių tarpusavyje – tiesiog Olga, namuose ji Olia. Livontas Šura vadintas mokykliniais metais, Šaja – konservatorijoje, draugų rate ir namuose. Aleksandras – vardas, kurį jis jau Lietuvoje patvirtino specialiu dokumentu. Oficialiai, nuo Maskvos laikų jis – Aleksandr Šliomovič. Mokiniai vadino Aleksandru Solomonovičium.
Kalbėdami apie atlikėjų asmenybes, jų meninius atsivėrimus scenoje, ieškome motyvuotų sąsajų tarp būties, gyvenimo verpetų, įtakas darančių reiškinių ir kūrėjų, suvokusių savąją misiją, ieškojusių gyvenimo prasmės, balansavusių tarp socialinės, kultūrinės terpės dėsningumų ir įtakų, kurias darė meninei raiškai. Autorę domino ne sausi enciklopediniai faktai apie atlikėjus-pedagogus, bet jų gyvenimo kontekstai, apie kuriuos niekada ir nekalbėta…
Aleksandras Livontas ir Olga Šteinberg – pedagogai, ugdę mumyse menų pasaulio žavesį. Kaip mediumai, tarp žemiškos tuštybės, šurmulio ir nesenkančių dvasinių potyrių skleidę tikėjimo muzikos galia prasmę, begalinio mėgavimosi menu jauseną. Skatino kritiškai analizuoti reiškinius, mokė savarankiškumo, darbštumo, užsispyrimo siekiant tikslo.
Net ir vėliau, jau pažinusius platesnį muzikos pasaulio kontekstą, šios labai skirtingos asmenybės imponavo. Matėme kaip pagarbiai su mūsų pedagogais bendraudavo vyresni jų kolegos, profesoriai, koncertuoti į Lietuvą atvykę garsūs atlikėjai.
Nepaisant skirtingų žmogiškų savybių, ši pagarba A. Livontui ir O. Šteinberg buvo pelnyta scenoje ir klasėse reiškiama meile muzikos menui, sąžininga ir pagarbia kritine mintimi, savo ir kitų darbų vertinimais, asmeniniu orumu, darbštumu, profesine išmintimi. Ja buvo galima pasitikėti.
„Kažkas gali parodyti jums kelią, tačiau juo eiti reikia pačiam“ (Bruce Lee). Sąžiningo menininko-kūrėjo kelias yra pats tikslas. Juo einant stiprėja vitalinė energija, būtina ne tik gyvybei palaikyti, bet ir gyvybinei jėgai, meilės jausmui, minčių, sąmonės, intuicijai, dvasinei energijai puoselėti ir brandinti. Visatos ir žmogaus esmė – energija ir šviesa. Kiekvienas žmogus šalia savęs esantiems skleidžia mažesnį ar didesnį dvasios švytėjimą.
Kur tos energijos ir šviesos sėmėsi muzikai Livontas ir Šteinberg? Kas, kokios asmenybės ir kokie įvykiai turėjo įtakos besiformuojančiai jų tapatybei? A. Livonto ir O. Šteinberg palikimas Lietuvoje – bendrystėje su kompozitoriais sukurti ir propaguoti lietuvių kompozitorių kūriniai smuikui, mokytos jaunų smuikininkų ir pianistų kartos, muzikų suformuota atlikėjų mokykla, pokario Lietuvos miestų apgriautose, šaltose koncertų salėse netektis patyrusių klausytojų auditorijose kalbėjimas aukštosios kultūros gaida. Sovietų respublikose, Maskvoje skleista geroji žinia apie Lietuvos kultūrą.
*****
Knygos fragmentai
Panorėjęs vykti į Lietuvą, A. Livontas atsirado Kaune. Pradėjo groti teatro orkestre, dėstyti vadintoje konservatorijoje. Scenoje parodęs ką sugeba, A. Livontas pradėjo bendrauti su kompozitoriais. Mintis būti pirmuoju naujų kūrinių atlikėju ėmė realizuotis. Ne visi šiuo laikotarpiu sukurti kūriniai buvo vienodai brandūs, ne visi liko atlikėjų repertuare. Gal pristigo platesnio požiūrio į muzikos stilistikos kaitą, primityvesnė kalba, gal supaprastintais liko muzikiniai vaizdais, neieškota konfliktinių atspirties taškų. Gal ir kompozitorių kūrybingumo galimybės buvo ribotos. Tačiau daugiausiai A. Livonto inspiruotų kūrinių atskleidė autorių brendimo dinamiką, meistriškumo kaitą. Muzikologai įvertino tai, kad instrumentinės sonatos ar instrumentiniai ciklai įgavo vis didesnį svorį bei reikšmę visoje to laikmečio muzikoje. Ji jau nebebuvo vien pjesių ir miniatiūrų rinkiniai, lyg koks lengvesnis atokvėpis tarp simfonijų, operų ir koncertų. Kompozitoriai siekė gilesnės išraiškos bei savito minties krūvio, tam pasitelkdami ir naujesnių raiškos priemonių.
Iš A. Livonto pasakojimų. „Pirmoji mano pažintis su lietuviška muzika įvyko Kaune. Tai buvo puikus Juozo Pakalnio baletas „Sužadėtinė“. Spektaklius dirigavo pats muzikos autorius Juozas Pakalnis. Man, kaip koncertmeisteriui, tekdavo atlikti solinius smuikui parašytus epizodus. Su J. Pakalniu dažnai praleisdavome ne vieną valandą diskutuodami, muzikuodami, aptardami netgi orkestro styginių grupės artikuliacijos būdus.
Su prof. B. Dvarionu ir Turičium atlikome Pakalnio fortepijoninį trio, vieną pirmųjų tokio žanro kūrinių lietuvių muzikoje. Visus muzikantus stebino J. Pakalnio talentas. Jaunystėje buvo puikus fleitistas-virtuozas. Vėliau pasireiškė ir kaip geras dirigentas, talentingas muzikas-kompozitorius. Puikiai skambino fortepijonu. Net muzikantus stebino nuostabi muzikinė klausa.
Kartą J. Pakalnis pasikvietė mane pasiklausyti naujo jo kūrinio. Fleitos garsai liejosi nuoširdžiai, tyra kaip ašara lietuviškos raudos melodija. Taigi, perdirbau, manyčiau, vieną nuotaikingiausių lietuviškų melodijų, – raudą smuikui. Šis kuklus paveikslėlis mane visada jaudina, Tarytum visada prisimenu su ja drauge ir labai ankstyvos, nelauktos Pakalnio mirties faktą“, – prisiminė A. Livontas.[1]
Kaune A. Livontas ir O. Šteinberg atkreipė dėmesį į Juozo Gruodžio Sonatą smuikui ir fortepijonui d-moll. Sukurta 1922 m. Leipcige, iš buvusio lietuviško repertuaro smuikui išsiskyrė. Tai išradingai tautinį ir modernųjį pradą jungianti muzika.
1946 metų rudenį A. Livontui prisistatė Juozas Karosas, tuo metu gyvenęs Klaipėdoje, bet kaip muzikos mokyklos direktorius vis atvažiuodavęs į Vilnių, į Meno reikalų valdybą. Rašė, kad su smuikininku susitikę tuometėje Gorkio (dabar Pilies) gatvėje, „netoli cerkvelės“. Į Klaipėdą J. Karosas grįžo įkvėptas naujos idėjos: pirmajam pabandyti sukurti gal Koncertą smuikui? Atsiminė koncertus, kuriuose yra grojęs Klaipėdos muzikos mokykloje dėstęs J. Hajόsas. „Be to, maniau, kad turiu sukurti kūrinį su nacionaliniu atspalviu, kitaip bus neįdomu“, – atsiminimuose rašė J. Karosas.[2]
Apie susitikimus su Juozu Karosu prisiminė A. Livontas. „1947 metais tamsiomis sugriauto Vilniaus gatvėmis vaikščiojome su kompozitoriumi Juozu Karosu. Linksmas, kaip visada optimistiškas, pasakojo apie savo kūrybinius planus. Niūrioje gatvelėje gimė mintis sukurti Koncertą smuikui.
Jis buvo atliktas pirmajame Lietuvos kompozitorių plenume 1948 m. Susilaukė gero kolegų įvertinimo. Paskatintas tokio naujo kūrinio pasisekimo, J. Karosas greitai sukūrė Sonatą smuikui ir fortepijonui, muzikinę poemą apie jūrą. Sonatoje raiški jūros romantika. Vėliau atsirado „Lietuviška šokių siuita”.[3]
Netgi didžiausias kovotojas su „formalizmu“, muzikologė Zinaida Kumpienė tada kalbėjo: „J. Karoso Koncertas smuikui – naujovė lietuviškoje muzikoje. Galima nauju kūriniu tik džiaugtis. Ypač vykusiai praskambėjo antroji ir trečioji dalys, kurias puikiai atliko A. Livontas. Gi pirmoji dalis pasirodė, išdėstymo atžvilgiu mažiau originali. Taip pat kaip ir kadencija, kuri yra forma, būdinga klasikinei muzikai, panaudojant techninius instrumento galimumus. A. Livontas įsigilino į šį sunkų virtuozinį koncertą ir puikiai grieždamas padėjo perteikti klausytojams skaidrią antrosios dalies lyriką ir gyvą trečiosios dalies nuotaiką.“[4]
Banaitis visokią kritiką atrėmė sakydamas, kad „tai pirmoji kregždė, ir reikia džiaugtis, kad toks kūrinys pasirodė. […] Banaitis kalbėjo optimistiškai. Gerai, „kad atsirado toks entuziastingas atlikėjas, kaip Aleksandras Livontas. Buvo pasiūlyta kūrinį įtraukti į reikšmingų koncertų programas.“[5]
Vainiūnas papildė Valstybinio trio koncertų programas 1945 m. sukurtu Trio fortepijonui, smuikui ir violončelei. Jį vertindamas Konradas Kaveckas rašė: „St. Vainiūno Trio – įdomios muzikinės faktūros kūrinys. Veikale daug polėkio, kuris nuo pirmųjų, dar liūdesiu dvelkiančių akordų kyla iki paties galo per visas veikalo dalis.“[6]
Filharmonijoje susikūrė fortepijoninis trio. Su A. Livontu grojo pianistai Stasys Vainiūnas, Balys Dvarionas. Trio veikla tapo intensyvesnė atvažiavus į Lietuvą O. Šteinberg. Tokios sudėties Valstybinio trio (O. Šteinberg, A. Livontas, M. Šenderovas) 1948 m. kovo 3 d. Kaune programa skelbė: P. Čaikovskio Trio Didžiajam menininkui prisiminti, I. Arenskio Trio d-moll. Koncerte dalyvavo Valstybinio operos ir baleto teatro solistas Jonas Stasiūnas.
Programos buvo parengtos ir su obojininku Romualdu Džiugu, klarnetininku Juozu Jasenka, fagotininku Vladu Kairiu. 2007 m. jis pasakojo: „Šteinbergaitės laukdavome su konkrečiomis pastabomis. Ji jas mokėjo pasakyti nieko neįžeisdama, nežemindama. Grojo ji puikiai. Vedė kūrinio dramaturgiją. Išryškindavo vedančias linijas, kontrastus. Siekė aktyvaus mūsų dialogo. Jautėme didelį malonumą. Prieš koncertą mokėjo ir mus sukaupti.“[7]
Vyriausiųjų muzikų išlikusiuose atsiminimuose – A. Livonto ir O. Šteinbergaitės parengti sonatų vakarai. Kaune balandžio 21 d. skambėjo F. Schuberto Sonatina g-moll, R. Schumanno Sonata a-moll, J. Brahmso Sonata d-moll. Tai buvo labai ryškių atlikėjų prisistatymas Kauno visuomenei.
Įspūdingas 1948 m. vasario 8 d. Kaune, konservatorijos salėje įvykęs A. Livonto solinis koncertas su Baliu Dvarionu. Apie A. Livontą rašęs M. Buivydas pabrėžė D. Oistracho mokyklos reikšmę tokiam solisto „[…] brilijantizmui, kurio, atrodo, solistui netrūksta. […] Apskritai, kūriniai, reikalaujantys aukštos technikos, smuikininkui geriau išeina negu lėtos slinkties tempai […] Įprasta smuikininko laikysena yra tipinga estradai. Stiprus ir tikslus dešinės rankos pastatymas kartu yra lengvas įvairių štrichų variantams, neišskiriant ir brilijantinio stakato į viršų. Kairioji ranka pritaikinta daugiau prie savotiškai individualios ir šiek tiek nervinės vibracijos.“[8] Koncerto metu klausytojai vėl girdėjo koncerto ir kamerinės muzikos derinį. Skambėjo A. Chačaturiano Koncerto II ir III dalys („[…] kūrinys interpretatoriaus rankose buvo gyvas ir žavėtinas“), H. Vieniawskio Polonezas, N. Paganinio Variacijos Mozės tema, Giuseppes Tartinio-F. Kreislerio Fuga. „Maži intonaciniai trūkumai ir tono forsavimai nepakenkė klausytojams išsinešti malonaus įspūdžio“.[9] Muzikai atkreipė dėmesį į savitą smuikavimą, išskyrusį smuikininką iš jau pažįstamo muzikos raiškos rato: girdėjo daugiau vibrato, daugiau glissando, daugiau ekspresijos.
1947 gegužės 25 d. A. Livontas ir O. Šteinbergaitė surengė lietuviškos muzikos koncertą Vilniaus konservatorijos salėje. Skambėjo J. Gruodžio Sonata d-moll ir J. Karoso Sonata F-dur. O. Šteinbergaitė akompanavo Juozui Indrai, atlikusiam savo harmonizuotas dainas.
1949 m. ir vėl Maskvoje „literatūros ir meno peržiūra“ – Lietuvių kultūros ir meno dekada. Skatinama kurti kuo daugiau masinių dainų, spektaklių kolūkine tematika. Tačiau Lietuvos kultūros ministerija propaguoja mūsų muzikos istorijos palikime reikšmingais tampančius B. Dvariono, S. Vainiūno, J. Karoso kūrinius. A. Kalinauskas mokė: „[…] Draugas Juzeliūnas gali kurti ne vien absoliutinę, bet ir programinę muziką, kurios svarbą ir reikalingumą yra aiškiai apibrėžęs drg. A. Ždanovas savo kalbose. […] Draugai kompozitoriai, neapsiribokite vien bemoliais ir diezais, mažorais ir minorais, eikite plačiau į gyvenimą, į patį jo sūkurį, tada jūs arčiau pamatysite liaudį (…).“[10]
Ilgai buvo ruošiamasi pirmajam reikšmingam prisistatymui Maskvos publikai – Didžiajame teatre. Ruošėsi Valstybinės filharmonijos ir Respublikinio radijo chorai, Vilniaus operos ir baleto teatras, Dainų ir šokių liaudies ansamblis, mėgėjų kolektyvai – Vilniaus valstybinio universiteto ansamblis, „Kauno audinių“ fabriko choras, Sedos rajono kolūkio choras ir šokių grupė ir kiti dalyviai. Visi turėjo patvirtinti, kad „Buržuazinė Lietuva mene paliko mums sunkų palikimą įvairių dekadentinių ir formalistinių krypčių pavidalu“. Galų gale „sutriuškintas praeities sustingimas…“ Koncertai vyko ir kitose salėse, klubuose.
Livontas repetavo B. Dvariono Koncertą smuikui bei S. Vainiūnui Rapsodiją smuikui ir orkestrui. Galima įsivaizduoti smuikininko jauseną: išrankiai Maskvos profesionalų auditorijai parodyti paties inspiruotus kūrinius ir koncertinėje scenoje subrendusį savąjį meniškumą. Tai buvo pasirinkimo dirbti Sovietų Sąjungos periferijoje, Lietuvoje satisfakcija.
Livonto prisiminimai apie B. Dvariono Koncertą smuikui: „Labai emocionalus kūrinys. Tai stengiuosi perteikti grodamas. Nėra jame ypatingų virtuozinių epizodų, tačiau kartais sunkiau būna pasiekti Koncerte gausios, nuoširdžios dainingos lyrikos proveržių įtaigos. Ypač man patinka antroji dalis. Aš atlieku antrąjį šios dalies variantą. Pirmąjį, sulaukusį aštrių draugų pastabų, Dvarionas sunaikino.“[11]
1949 m. parengta Koncerto redakcija smuikui ir fortepijonui, o jau 1951 m. kūrinys išleistas Maskvoje. B. Dvarionui skirta aukščiausia Valstybinė premija ne tik plačiai atvėrė vartus į elitinę Sovietų Sąjungos kompozitorių viršūnę, bet ir į visą tą dešimtmetį įmanomą buitinį gėrį. Menasi Jono Švedo viešai konservatorijoje studentams išsakyta mintis: šis B. Dvariono kūrinys įvertintas ne už politinį lojalumą, bet už puikią smuiko partiją, melodingumą, muzikinės kalbos raišką. Vytautas Landsbergis 1989 m. leidinyje apie B. Dvarioną pabrėžė: „Neabejotinai kūriniui gimstant, jį redaguojanti buvo naudingas pirmojo jo atlikėjo, puikaus smuikininko A. Livonto dalyvavimas.“[12]
Dirigentas, Maskvos konservatorijos profesorius Nikolajus Anosovas po premjeros Maskvoje gerai įvertino B. Dvariono Koncertą smuikui, kuris 1951 metais jau buvo plačiai žinomas, dažnai skambėdavo įvairiuose Sąjungos muzikiniuose centruose, buvo įjungtas į konservatorijų dirigentų mokymo programas. Ir dabar, Dekados metu „Koncertą puikiai atliko jaunas talentingas smuikininkas – Lietuvos Valstybinės filharmonijos solistas A. Livontas. Jis dar 1948 metais atkreipė Maskvos muzikinės visuomenės dėmesį kaip pirmas puikus šio koncerto atlikėjas. Per praėjusius 6 metus talentingas smuikininkas kūrybiškai išaugo ir tapo įžymiu meistru. Norėtųsi išgirsti jį atliekant ir kitus kūrinius“, – rašė N. Anosovas.[13] Maskvos valstybinės konservatorijos profesorius Vadimas Borisovskis vertino J. Karoso keturių dalių Sonatos smuikui ir fortepijonui interpretaciją, kurią atliko A. Livontas ir O. Šteinbergaitė. „Ji yra sukurta remiantis tautosakine medžiaga. Ši sonata neabejotinai įrodo kompozitoriaus meistriškumą, ir ją reikia laikyti vienu geriausių lietuvių kamerinės muzikos kūrinių. Ypatingai norisi pažymėti labai įdomų pirmosios dalies išvystymą ir lengvą, sąmojingą skerco.“[14] V. Enkė atlikėjus vertino dar įtikinamiau. Jo nuomone, J. Karoso Sonatos smuiku ir fortepijonui „muzikiniai vaizdai persunkti jūros stichija. […] Ryškiai kontrastiškos sonatos dalys neprieštarauja jos vientisumui. Vienintelis, mūsų nuomone, šio reikšmingo kūrinio trūkumas – tam tikras „nelygiateisiškumas“ smuiko ir fortepijono partijose. Smuiko partija ryškesnė, dinamiškesnė, išradingesnė, ji duoda daugiau galimybių atlikėjui.“ [15]
1954 n, kovo 8 d. visada buvusiuose menininkams reikšminguose Centriniuose menininkų rūmuose (CEDRI) koncerto-susitikimo su Lietuvos menininkais metu A. Staškevičiūtei, A. Livontui, H. Zabulėnui, E. Saulevičiūtei akompanavo Olga Šteinberg. Skambėjo B. Dvariono Prie ežerėlio, J. Karoso Du lietuviški šokiai, arijos iš lietuvių kompozitorių operų, J. Tallat-Kelpšos Mano sieloj šiandien šventė. Koncertuose-susitikimuose įvairiose Maskvos salėse O. Šteinberg akompanavo dainininkei Reginai Tumalevičiūtei, su A. Livontu grojo J. Karoso Sonatą smuikui ir fortepijonui.
Dekada mūsų atlikėjams pasitarnavo. Pristatyti ir teigiamai įvertinti Maskvoje atlikėjai jau turėjo galimybių koncertuoti Sąjunginėse respublikose. Valstybine (Stalino) premija apdovanotų menininkų pasisakymai, jų nuomonė galėjo padėti apsiginti nuo sovietinių ideologų puolimų. Premija suteikė finansinių resursų ne tik konkretiems menininkams, laureatams, bet ir paspirtį Lietuvos meno vystymui.
*****
O dabar – skaitykime toliau…
[1] R. A-BA.
[2] Karosas, J. Nueitas kelias. Atsiminimai. Antra knyga. Kaunas: J. Petronio leidykla, 2001, p. 54.
[3] R. A.-BA.
[4] Kumpienė, Z. Du koncertai – du įžymūs laimėjimai // Tiesa, 1947 lapkričio 10 d.
[5] Ten pat, p. 57.
[6] Kaveckas, K. Koncertai Vilniuje // Literatūra ir menas, 1946, gruodžio 3 d.
[7] Pokalbių su V. Kairiu fragmentas. 2007 m. R.A-BA.
[8] Buivydas, M. Smuikininko Aleksandro Livonto rečitalis // Tarybų Lietuva, 1945, kovo 11.
[9] Ten pat.
[10] Kalinauskas, A. Lietuviškos tarybinės muzikos apžiūra // Literatūra ir menas, 1949 rugsėjo 23, Nr. 3, p. 3.
[11] R. A-BA.
[12] Балис Дварионас. Лениниград: Совeтский композитор, 1989, c. 21.
[13] Anosovas, N. Talentas ir meistriškumas. In: Lietuvių literatūros ir meno dekada Maskvoje. 1954. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954, p. 167.
[14] Борисовский, В. Концерты литовских музыкантов // Советская Литва, 5 мaрта 1954 г.
[15] Энке, В. Творческие поиски // Советская культура 18 марта 1954 г.