LŽB pirmininkė Faina Kukliansky gavo laišką iš Palangoje gyvenusių žydų Benjaminovičių šeimos, kurį prašoma perduoti Palangoje vyksiančios konferencijos dalyviams ir organizatoriams. Laišką skelbiame ir tinklapyje.

Laba diena, gerbiamieji konferencijos dalyviai.

Jums rašo Preide Leizerio Benjaminovičiaus vaikai – Mejeris (1950m.), Simonas ( 1953 m.) ir Leiba (1956 m.). Šiuo metu gyvename Izraelyje.

Mūsų tėvas, gimė 1922 metais rugpjūčio 21 dieną Palangoj. Tėvas turėjo vyresnį brolį Mošė ir tris seseris: Rahil, Etė ir Libė(Libalė). Jo tėvai: mama Alte (mergautinė Odesaitė) ir tėvas Simonas Benjaminovičius. Be to, kartu su jais gyveno senelio Simono tėvai. Senelis Aba buvo krosnių dėjimo meistru. Pasak tėvo, Benjaminovičių šeima apsigyveno Palangoje 18 amžiaus pradžioje.

Mūsų senelis Simonas buvo gintaro  apdirbimo meistru ir dirbo namudininku vienoje iš kelių Palangoje buvusių dirbtuvių, kurių savininkai dažniausiai buvo žydai. Apie tai mūsų tėvas rašė laikraštyje „Lietuvos Jeruzalė“ 1991.03.Nr.3(17) – žiūr. pridėtose nuotraukose.

Tėvas pradėjo dirbti nuo 13 metų, o  nuo 15 metų pradėjo dirbti mokiniu staliaus dirbtuvėje. Jis mokėsi amato iš meistrų palangiškių ponų – Šilgalio ir Macio. Pas juos lankėsi pastoviai, poilsiaudamas Palangoj.

Teta Ete dirbo siuvėja Leono Galdiko dirbtuvėje. Galdikų nuotrauka žiūr. pridėta prie šio laiško. Su Galdikais palaikėme glaudžius ryšius ir po karo.

1941 metais, birželio 22 dieną, prasidėjus karui, tėvas su 2 seserimis ir broliu buvo Plungėje, vestuvėse. Mūsų seneliai – Altė ir Simonas kartu su tėvo jaunesniąja seserimi – Libale pasiliko namuose Palangoje. Jie suspėjo pasiekti Kretingą, įšokti  į traukinį, važiuojantį  Latvijos kryptimi. Latvijos ir Lietuvos buvusiame pasienyje vietiniai fašistai juos sulaikė, išvežė į Liepoją kartu su grupe kitų žydų ir sušaudė šalia konservų fabriko. Mūsų tėvui pasisekė pasprukti ir galų gale jis atsidūrė Rusijoj, Kirovo srities kolūkyje.

1941 metais buvo pašauktas į tarybinę armiją, į 16 – tąją Lietuvišką diviziją. 1943 metais kovo mėnesi buvo sužeistas prie Oriolo miesto. Po sužeidimo ilgai gydėsi, tapo minuotoju ir išminuotoju. Po demobilizacijos grižo į Palangą, bet nesurado nei tėvų, nei sesers gyvųjų tarpe.

Gerbiami konferencijos dalyviai,

Džiaugiamės, kad galų gale susidomėta ir Palangos žydais. Jaučiamės neatskiriama Palangos žydų dalimi ir linkime, kad jų atmintis būtų deramai įamžinta Lietuvos istorijoje.

Mūsų tėvas be galo mylėjo Palangą, kalbėjo laisvai lietuviškai ir žemaitiškai. Turėjo daug draugų tarp palangiškių ir su visais mielai bendravo. Vienas iš jo pomėgių buvo – rinkti medžiagą apie Palangą. Keletą nuotraukų iš jo surinktų albumų pridedame prie šio laiško.

Su pagarba Meir, Simonas, Leiba Benjaminovičiai