Panašu, kad Prancūzijos socialinės rūpybos sistemai nėra lygių. Lankomės vienoje iš seniausių žydų socialinės paramos organizacijų OSE (Oeuvre de Secours aux Enfants) – savo šaknimis siekianti 1912 m. St. Peterburgą kuomet Rusijos vidaus reikalų ministerija leido steigti Žydų sveikatos apsaugos bendriją (Obšestvo Zdravochranenija Jevrejev – OZE). Tuo metu carinėje Rusijoje vyravo neįtikėtina antisemitiška atmosfera, vyko pogromai. Šis leidimas taip pat sutapo su autonominio žydų kultūros judėjimo pradžia. Pagrindinis OSE tikslas buvo įkurti šiuolaikišką socialinę ir sveikatos apsaugos sistemą žydams, kuriems Rusijos medicinos sistema buvo neprieinama. 1933 m. organizacija įsikūrė Prancūzijoje.
Per Vokiečių invaziją Prancūzijoje buvo žiauriai naikinami žydų vaikai. Juos visais būdais buvo stengiamasi išgelbėti, slepiant ar siunčiant į kitas šalis. Viena aktyviausių buvo Oeuvre de Secours aux Enfants (OSE), Prancūzijos žydų humanitarinė organizacija, kuri Antrojo pasaulinio karo metu išgelbėjo šimtus pabėgėlių vaikų.
Raphael Center
Gyveno karta labai religingas rabinas – ortodoksas žydas su barzda iš ypatingai religingos bendruomenės. Jis turėjo neįgalų vaiką. Jam visi sakė – dievas davė vaiką, turi jam dėkoti. „Ne“ sakė rabinas – koks gi žydas sutinka su tuo, kas tau sakoma! Nuėjo jis į sinagogą ir tarė:
– Mes nieko neturime, kas gali padėti neįgaliems vaikams – prašau man padėti.
Taip prasidėjo lėšų rinkimas. Pirmieji rėmėjai – šeimos, kur jau augo neįgalūs vaikai, vėliau pavyko gauti valstybės paramą. Neįgalūs vaikai užaugo ir turėjo išeiti iš centro todėl reikėjo rasti pagalbą suaugusiems. Tuomet buvo įkurtas dienos terapijos centras suaugusiems neįgaliems – „Raphael Center“.
Kaip tik pristaytas košerinis maistas pietums.
Buto gyventojų kūrybos pavyzdžiai
Šiame centre-bute „therapeutic flat“ (angl.) šiuo metu gyvena 11 jaunų žmonių su dauno sindromu. Ši liga pasireiškia vėluojančių pažinimo gebėjimų vystymusi – protiniu atsilikimu (Mental retardation or MR) bei sutrikusiu arba vėluojančiu fiziniu augimu. Labai aiškiai ši liga yra skiriama pagal pakitusius veido bruožus. Gyventojai turi sindromą – TED – trouble of evolution and development.Šio buto gyventojai 24 val. yra prižiūrimi medikų, socialinių edukatorių. Buto virtuvė gauna tiekiamą košerinį maistą. Naktį ir dieną čia budi specialistai. Kai kurie gyventojai čia apsistoję laikinai, kol jų šeimos nariai atostogauja. Ši įstaiga apsiima rūpintis ligoniu, gavust teismo leidimą.
Šis butas buvo nupirktas izraelietės, kuri viską planavo kibuco dvasia. Bute yra viskas, bet čia ne vieta susitikimams ar administracijai. Vienintelė ofiso erdvė skirta gydytojo ir paciento susitikimui. Viskas tik gyventojams: prausykla, slaugos kambarys, atskiri kambariai ir bendra erdvė su virtuve. Čia nuolat groja muzika.
Butas atidarytas prieš 2 metus. Buvusio direktoriaus tikslas buvo vienam pacientui skirti vieną slaugos darbuotoją, tačiau tai nėra lengvai pasiekiama. Naktimis čia budi tik 1 specialistas.
„Jei mes nesirūpintumėm sergančiais, jie vis tiek gyventų, tačiau šeimai būtų žymiai sunkiau….“
Visos OSE pagalbos ideologijos pamatas yra – pagalba – reali pagalba.
Prancūzijoje žodis „liga“ ir „blogis“ turi tą pačią išraišką sako šį centrą pristatė jo gydytojas psichoterapeutas kilęs iš Lenkijos ir niekada nebesitikėjęs sutikti gyvų litvakų.
OSE vaikai
Karo metais OSE teikė pagalbą vaikams ir suaugusiems paslėptiems penkiolikoje miestų ir stovyklų Prancūzijos pietuose. Buvo prižiūrimi apie 1300 vaikų, kai kurie našlaičiai, o kai kurie jų šeimų išsiųsti į saugesnę aplinką. Nuo 1941 m. Gegužės iki 1942 m. maždaug 350 iš šių vaikų buvo išsiųsti į Jungtines Amerikos Valstijas. Po to, kai Vokiečiai pajudėjo į Prancūzijos pietus, OSE pasislėpė pogrindyje ir toliau slėpdavo vaikus ar perkeldavo juos į Šveicariją. OSE išgelbėjo daugiau nei 5000 vaikų.
OSE pradėjo rūpintis vyresnio amžiaus žmonėmis apie 1990 m. “OSE vaikai” pradėjo senti. “Edith Kremsdorf” ir “Joseph Weill” dienos centrai suaugusiems įsikūrė Paryžiaus širdyje skirti žmonėms, sergantiems sunkiomis senėjimo sąlygomis, pvz., Alzheimerio liga.
Pirmasis dienos centras Paryžiuje. Čia kasdien apsilanko iki 25 pagyvenusių žmonių grupės. Jie puikiai leidžia laiką, lanko užsiėmimus, pietauja košerinio maisto valgykloje. Toks įspūdis, kad kiekviena diena – šventė ir džiaugiasi oria senatve.
Dienos centro košerinės virtuvės fragmentas.
Café des Psaumes
“Café des Psaumes” įsikūrusi Rue des Rosiers yra pirmoji pelno nesiekianti Paryžiaus žydų bendruomenės kavinė. Pagyvenę žmonės dažnai jaučiasi izoliuoti miesto bendruomenėse, turi judėjimo problemų ir dažnai yra priklausomi nuo kitų. Kavinė yra svarbi susitikimų vieta, kur stiprinami socialiniai įgūdžiai, nukreipiama į konkretesnes medicininės, psichologinės ir socialinės paramos paslaugas. Kavinė taip pat yra ryškus kultūros ir intelekto centras istorinio žydiško Paryžiaus kaimynystėje. Bendradarbiaujant su vietos žydų bendruomenėmis, OSE įkūrė “judančią kavinę”, todėl “Café des Psaumes” dvasia visiems artima. Čia dažnai rengiami koncertai, įvairios programos ir nuolat pilna gerų pašnekovų. Čia sutikome ir litvakkų šaknų turinčių paryžiečių, kilusių iš Kauno.
2017 m. besimokančius priima OSE organizacija Prancūzijoje. Tai viena stipriausių ir didžiausią patirtį turinti organizacija, dirbanti su pagyvenusiais žmonėmis. Pagrindiniai jų klientai yra Prancūzijos žydai ir visi šalies piliečiai. Remiant ERASMUS+ programai, šiais metais 10 centro darbuotojų mokosi iš didžiulę patirtį turinčių kolegų Vokietijoje, Prancūzijoje ir Lenkijoje, kaip plėsti paslaugų tinklą pagyvenusiems asmenims bei gerinti teikiamų socialinių paslaugų kokybę.
