Dalinamės Arielos Freedman – rašytojos, dėstytojos, žydės, šiuo metu gyvenančios Kanadoje – straipsniu.

Kai sūnui buvo dešimt, jis paprašė pagalbos ruošiant projektą mokyklai.

• Man reikia apklausti šeimos narius, – pasakė jis man ir septynerių broliui. – Jei jums reikėtų skubiai palikti namus ir jūs nežinotumėte, ar galėsite grįžti, ką pasiimtumėte?
• Lego! – daug nedvejojęs atsakė brolis.
• Vėl mokotės apie Holokaustą? – toks buvo mano atsakymas.

Leidžiame vaikus į žydų mokyklą, kad jie išmoktų gimtosios kalbos, gilintųsi į tradicijas ir saviškių istoriją. Bet šitai man atrodo dar per anksti, per greit. Gimus pirmagimiui, mano gera draugė, ne žydė, padovanojo kūdikiui paveikslėlių knygą apie Holokaustą. Paveikslėlių! Ji buvo graži, juodai balta su geltonais akcentais – žvaigždele, kūdikio antklodėle. Aš ją paslėpiau. Išmesti atrodė negražu, bet nebuvo ši knygelė ir vakaro skaitymui.

Viena dalis manyje norėjo atsakyti jaunėliui: „Negali pasiimti savo Lego, neturėtume jam vietos“. Kita dalis ruošėsi atsakyti vyresniajam: „Pasus, kreditines korteles, pinigus. Parodysiu tau, kur visa tai paslėpta.“

Abu mano seneliai buvo išgyvenę Holokaustą, bet nei vienas nepasakojo apie savo patirtį. Neseniai su išgyvenusiųjų vaikais atliktas tyrimas leidžia spėti, kad traumą perduoti galima genais. Emory universitete atlikti tyrimai atskleidė, kad išugdžius žiurkėms refleksą asocijuoti vyšnių žiedų kvapą su nedideliais elektrošokais, kai kurie jų jaunikliai taip pat krūpčiojo, užuodę šį kvapą. Iki trečios kartos. Ar dėl to mano vaizduotė tokia apokaliptinė, ar dėl to visad galvoju apie blogiausią, kai kas nors iš namiškių vėluoja grįžti namo ar neatsiliepia telefonu?

Nenoriu, kad mano vaikai mokytųsi bijoti juos supančio pasaulio. Nenoriu, kad galvotų apie tai, ką jiems reikėtų pasiimti staiga prireikus bėgti iš namų. Nenoriu, kad ryte rytų Holokausto memuarus, klausinėdami savęs, kurie iš jų draugų galbūt juos paslėptų, jei jie taptų taikiniais, galvotų apie išsigelbėjimo būdus, uždavinėtų sau visus tuos klausimus, kurie kankino mane, kai maža apsiašarojusi skaičiau „Anos Frank dienoraštį“.

Ko dar galima išmokti žydų mokyklose kalbant apie Holokaustą be pažeidžiamumo? Mano sūnui dabar jau keturiolika ir jis jau ėmė ugdytis politinę sąžinę. Jis labai stebėjosi, kad klasėje yra draugų, kurie palaiko D. Trump‘ą.

„Nejau jie nesupranta, kad priklauso religinei mažumai ir kad jų seneliai buvo imigrantai ir pabėgėliai?“ – svarstė jis. Tada supratau, kodėl jis turėjo išmokti tą tamsiąją istorijos pusę. Ir ko aš linkiu jam pasisemti iš mūsų šeimos istorijos pamokų.

Ne gyventi nuolat pasirengus kritiškiems atvejams, o krūptelėti susidūrus su neteisybe ar kitiems daroma skriauda. Būtent šią savybę jis galėtų lengvai su savimi pasiimti prireikus staiga išvykti, net nežinodamas, ar kada galės grįžti namo.

Šaltinis www.kveller.com

Medžiaga paruošta įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje, paruošimas ir viešinimas“.

#AtmintisAtsakomybeAteitis

Projektą remia: