Doc.dr. A. Pažėraitė (VU RSTC)

Iš šalies žiūrint, viena iš linksmiausių žydų pavasarinių švenčių – Purim, artima įvairių tautų karnavalinėms šventėms – ir persirenginėjama, ir triukšmingai linksminamasi, būna ir vaidinimų (jidiš k. purim špyl)… Tačiau šios šventės prasmės, atrodo, šviesmečiais nutolusios nuo, tarkim, lietuviškų Užgavėnių, varančių „žiemą iš kiemo“, per kurias kaimus ir kiemus užplūsta mitinio pasaulio būtybės, kurias, kaip aiškina garbūs etnologai, ilgainiui pakeitė žydai, čigonai ir vengrai, siaučiantys kartu su raganomis, velniais, ožiais, meškomis ir kitais „svetimaisiais“. Simboliška, kad Purim šventės ištakas pasakojanti istorija, kurią skaitome Esteros ritinyje (knygoje), vyksta Persijos imperijoje (kai persai įsigalėjo buvusioje Babilonijos imperijoje ir ją gerokai išplėtė), ir esminiai įvykiai vyko po tuo pačiu „svetimumo“ ženklu. Pagrindinė siužeto linija pasakoja apie sąmokslą sunaikinti žydus imperijoje, dėl įgyvendinimo datos, metus burtą (pur, nuo čia ir šventės pavadinimas). Pagal bendrą siužetą, aplinkybės buvo tokios, kad sugrįžimas iš „Babilonijos tremties“ dar nebuvo įsisiūbavęs. Šventykla Jeruzalėje dar nebuvo atstatyta, ir kaip aiškinama, persų karalius Ahašverošas ta proga, kad jo paskaičiavimais, pranašų žadėta žydų tremties pabaiga po 70 metų laikotarpio taip ir neįvyko, surengė puotą, į kurią pasityčiojimui pakvietė ir žydus. O nuo tos puotos ir prasidėjo visa įvykių grandinė, atvedusi ir prie sąmokslo, ir prie jo žlugimo. Tas katastrofiškas pasekmes turėjęs nešti sąmokslas, atsisuko prieš pačius sąmokslininkus. Juos ištiko tai, ką jie buvo užsimoję padaryti žydams.

Išbarstyti, išsklaidyti, demoralizuoti sunaikintos Judo karalystės gyventojai, kuriems buvo iškilęs klausimas „būti ar nebūti?“ Tas fizinio sunaikinimo užmojis daug kam šiandien asocijuojasi su XX a. Katastrofa, kurios nepavyko išvengti. Nors žinomas ir kitas įvykis, Stalino mirtis, ištikusi staiga kovo 5 dieną, kuri tais metais sutapo su Purim švente, kuri, kaip manoma, užkirto kelią Hitlerio pradėto užmojo galutiniam įgyvendinimui Sovietų Sąjungoj… Gal ir sutapimas. Tačiau, kaip daug kas aiškina, žydų tradicijoje netikima atsitiktinumais. Ir čia yra didysis Esteros ritinio ir Purim šventės paradoksas. Ravas Ašeras Kušniras, kaip ir visa eilė kitų žinomų šiuolaikinių Toros autoritetų, šį paradoksą aiškina, atsiremdamas į dvi galimas „burtų metimo“ matymo perspektyvas. Yra kasdienė, banali perspektyva, kai metami burtai, galintys padėti pasirinkti iš vienodai galimų pasirinkimų, kai trūksta reikalingų duomenų, kurie leistų racionaliai pasverti ir pasirinki tinkamiausią variantą. Žmogui ateitis nežinoma. Yra ir kitoks „burtas“, Esteros ritinyje vadinamas gorel, likimas, likimo atskleidimas. Tai lyg kita medalio pusė. Geriausią šį paradoksą atskleidžia pats ritinys: tas burtas, kurį metė Hamanas, kad nustatytų žydų sunaikinimo dieną, tapo jo ir jo bendrų pražūties dienos atskleidimu. Kaip aiškinama, jau pats pavadinimas Megilat Ester (Esteros ritinys) gali būti verčiamas „Slėpinio atskleidimu“, atsižvelgiant į tai, kad žodis megila gali reikšti atskleidimą („išritinimą“), o Ester –veiksmažodžio lehastyr (paslėpti) vedinys. Visiems žinoma, kad pačiame ritinyje nėra minimas Dievo vardas. Tačiau išminčiai surado Toroje vietą, kuri gali būti užuomina, aliuzija į šį ritinį. Parašyta „Paslėpsiu nuo jų savo veidą…“ („Astyra panay“, Įst 32-20). Tai, kas naiviam žvilgsniui gali atrodyti tiesiog atsitiktinių įvykių seka (taip pat ir veikėjų „gudrumo“ ir sugebėjimo pasinaudoti aplinkybėmis apraiškos), iš tiesų buvo žmonėms nematomo dieviško plano įgyvendinimo grandys. Visą planą ir visas aplinkybes geriausiai mato tas, kuris viską kuria ir valdo. Tai vadinama „paslėptu stebuklu“. Jis vyksta žmonėms nepastebint, nematant ryšio tarp atrodo niekuo neišsiskiriančių įvykių, o kartais įvykių, kurie atrodo kaip nesėkmės, nelaimės, nuosmukis, kurie ilgesnėje perspektyvoje pasirodo kaip sėkmė… Toks buvo Purim stebuklas, kuris, kaip aiškinama tapo modeliu tremties, dispersijos laikams, nepaisant nieko…

Tai leidžia suprasti ir karnavalinį šventės pobūdį. Persirengimas ir alkoholinių gėrimų gėrimas, kol, kaip sakoma, „neskirsi gero žmgaus nuo blogo“, ar panašiai, simboliškai aiškinant yra tas pats žaismas tarp to, kas paslėpta ir to, kas matoma: kaip drabužiai ir kaukės rodo ne tai, kas žmogus yra, bet koks jis nori ar siekia atrodyti, taip ir alkoholis, priešingai, dažnai išduoda tai, kas yra žmogaus viduje, ką jis norėjo paslėpti.

Tačiau vien puota, linksmybės, kurios turi lydėti Adaro mėnesį nuo pat pradžių, ir persirenginėjimas neišsemia viso šios šventės repertuaro. Yra ir dar keli religiniai reikalavimai, vedami iš Esteros ritinio: išklausyti bendruomenėje Esteros ritinio skaitymą, „mišloach manot“ (dovanojimas kokių nors valgių ir skanėstų draugams ir pažįstamiems, kas dažnai vyksta kaip apsikeitimas skanėstais) bei aukos vargšams. Tai kita šventės aspekto išraiška: išbarstytos, išsklaidytos tautos bendrystę ir tarpusavio palaikymą.

Yra ir dar viena religinė praktika – pasninkas šventės išvakarėse (o jei šventė prasideda baigiantis šabui, kaip kad šiemet, tada pasninkas keliamas į ketvirtadienį). Gal ir ne visai susijęs su tuo pasninku, kurio Estera laikėsi tris dienas ir prašė, kad visi žydai pasninkautų tris dienas. Tradiciškai aiškinama, kad būtent šis pasninkas, leidęs žydams persų imperijoje susitelkti ir prisiminti, atlikti tšuva (sugrįžimą), buvo tai, kas leido įvykti šiam išgelbėjimui. Šių trijų dienų ženklan tą dieną aukojami trys piniginiai vienetai, simboliškai atitinkantys pusę šekelio.