Dr.doc. Aušra Pažeraitė
Kalendorinių metų bėgyje būna keturi „Naujieji metai“: Nisano mėnesį, Elulo mėnesį, Tišrėjaus mėnesį (Roš ha-Šana) ir Švato mėnesio 15 dieną. Kiekvieni naujieji metai turi savo atskirą prasmę. Nisano mėnuo – kaip mėnesių skaičiavimo pradžia. Atskaitos taškas, istoriškai turintis sąsajų su senovės Tarpupyje (Babilonijoje) egzistavusiais Naujaisiais metais, kurie būdavo švenčiami per pavasario lygiadienį. Kita vertus, kai dar nebuvo priimto jokio chronologiškai nuoseklaus metų skaičiavimo, atsispiriančio nuo kokios nors priimtos datos, metai būdavo nurodomi, atsižvelgiant į karaliaus valdymo metus. Bet pastarieji būdavo skaičiuojami, atspirties tašku kalendoriniuose metuose imant pavasario Naujųjų metų šventę, kuri dar senovės šumerų ir akadų laikais siejosi su karaliaus inauguracijos iškilmėmis ir jos kasmetiniu atnaujinimu. Žydų kalendoriuje, pagal Toros nurodymus, Nisano mėnesio pradžia, pririšta prie mėnulio jaunaties, o ne lygiadienis, tapo atspirties tašku. Tačiau karaliaus karaliavimo metų skaičiavimo tradicijos, susietos su pavasario atėjimu, atrodo, buvo priimtos ir senovės Izraelyje.
Roš ha-Šana, kaip žinoma, Naujieji metai, kurie leidžia skaičiuoti metus, kaip atskaitos tašką paėmus Pasaulio sukūrimą. Tai ir Teismo diena, ir šabo bei jubiliejinių metų, jaunų vaismedžių pirmų trijų metų periodo (per kurį draudžiama naudoti jo vaisius) bei dešimtinių (maaserot) nuo daržovių ir grūdų skaičiavimo atskaitos taškas.
Elulo 1 ir Tu bi-Švat (Švato 15) – naujieji metai, taip pat susiję su atskaitos tašku, svarbiu dėl maaserot – dešimtinių, kurias reikia atskirti. Elulo mėnesį – nuo naminių galvijų, o Švato mėnesį – vaismedžių. Taigi Tu bi-Švat – tai vaismedžių naujieji metai. Dešimtinės atskiriamos kohenams, levitams, arba tiems, kas šiandien autoritetų nurodoma, gali būti vietoj jų. Šis atskaitos taškas svarbus, siekiant atskirti, kurių metų derlius priklauso kuriems metams. Vaisiai, užsimezgę iki šios dienos, priklauso einamiems metams, o po jos – sekantiems.
Ši diena, jei švenčiama paprastą savaitės dieną, niekuo ypatingesniu neišsiskiria iš kitų dienų, t.y. nėra ypatingų apribojimų ar įpareigojimų, išskyrus tai, kad tą dieną nėra raudama mirusiųjų, o jei per šabą – per rytines maldas nėra skaitoma Av haRahaman, kuriame užsimenami mirusieji. Yra tradicija valgyti vaisius, kurie susiję su Izraelio žeme, t.y. ten auga, kaip parašyta: „…nes VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose; kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštą alyvmedžių ir medaus“ (Įst 8,7-8) Labai pasiseka, jei galima paragauti tais metais dar neragauto vaisiaus, ir tokia proga pasakyti palaiminimą Šehechejanu…
Kai kuriose bendruomenėse tais atvejais, kai Tu bi-Švat sutampa su šabo diena, vaisiai būna valgomi vsių trijų šabo šventinių vaišių gale, tiesa, būtinai patikrinant, ar juose nėra vabalų ar kirminų, kad nebūtų pažeisti keli Toros įsakai.
Ypatinga reikšmė, kurią Tora suteikia vaismedžiams, randama eilutėse:
„Kai būsi apgulęs miestą ilgą laiką, kariausi su juo, norėdamas jį paimti, nesunaikink jo medžių, pakeldamas prieš juos kirvį. Jų vaisius gali valgyti, bet neturi jų kirsti. Argi laukų medžiai yra žmonės, kad ir jie turėtų būti įtraukti į tavo apgulą? Tik medžius, kuriuos tu žinai nesant vaismedžius, gali naikinti ir kirsti su tavimi kariaujančio miesto apgulos pylimų statybai, kol miestas kris“. (Įst 20,19-20)… Tą eilutę galima suprasti ir kitaip – „Nes laukų medžiai yra žmonės…“, ir yra įvairių šių žodžių interpretacijų, kurios vienaip ar kitaip pabrėžia vaismedžių ir žmonių abipusio ryšio svarbą tiek tiesiogiai, tiek ir simboliškai.