Tunelio vieta Panerių miške.
“The New York Times” metams baigiantis, išrinko įsimintiniausius, daugiausiai dėmesio sulaukusius straipsnius mokslo srityje apie archeologijos, biologijos, fizikos pasiekimus. “The New York Times” paklausė savo žurnalistų, kokios jų praneštos naujienos buvo įsimintiniausios. Viena jų – apie pasmerktųjų pabėgimą iš Panerių miško.
Žydai priverstinių darbų metu turėjo iškasti tunelį Panerių miške, šalia Vilniaus.1943 metais naciai privertė 80 Lietuvos žydų atkasti nužudytųjų pūvančius kūnus, sumesti juos ant šakų krūvos ir sudeginti.
Tada jiems buvo įsakyta sumaišyti pelenus su smėliu ir palaidoti palaikus, kad niekas nežinotų apie Paneriuose įvykdytas žudynes, kur naciai nužudė daugiau nei 100.000 žmonių.
Kelis mėnesius vadinamasis Leichenkommando, arba “lavonų būrys”, iškasė tūkstančius kūnų iš masinių kapaviečių ir juos degino. Jie žinojo, kad po to, kai darbai baigsis, naciai juos taip pat sušaudys. Tuomet vyrai sugalvojo drąsų pabėgimo planą.
76 dienas kaliniai kasė tunelį, neturėdami jokių įrankių, tik savo rankas ir kelis surastus šaukštus. Balandžio 15, 1944m. tamsiausią Pesacho naktį, jie surengė savo pabėgimą 30,5 metrų ilgio tuneliu į netoliese esantį mišką. Triukšmas atkreipė nacių patrulio dėmesį, jis ėmė šaudyti į bėglius. Tik 12 iš 80 žmonių suspėjo pabėgti.
Iš pabėgusiųjų 11 išgyveno karą. Jų liudijimai buvo vienintelis įrodymas apie pabėgimą. 2016m. liepos mėnesį archeologai, naudodami šiuolaikines technologijas PBS NOVA, surado tunelį. Modernios technologijos padeda mokslininkams labai tiksliai nustatyti ieškomą vietą po žeme, dar nepradėjus kasinėjimų. Tokiu būdu archeologai išvydo visą pasmerktųjų pabėgimo kelią. Galiausiai, buvo surasti tikri fiziniai įrodymai, kurie atskleidė istoriją apie vieną didžiausių pabėgimų per Holokaustą. Po to atsirado įvykio liudininko, pabėgusio Mordechaijaus Zeidelio prisiminimai. Po pabėgimo iš Panerių jis grįžo išlaisvinti Vilniaus, miesto, kuriame jis kažkada gyveno: “Aš likau be šeimos, žinojau, kad aš sudeginau juos visus Paneriuose” ( tuomet jie vadinosi lenkiškai Ponary).
Nicholas St. Fleur. Vertė Ilona Rūkienė