Lietuva yra litvakų (mitnagdų, žydų ortodoksų) tradicijų šaknis turinti valstybė. Mūsų bendruomenė yra tiesioginė daugiau nei 600 m. skaičiuojančios žydų istorijos paveldėtoja ir Vilniaus Gaono tradicijų tęsėja.

Jei Lietuvos žydų muziejus pasirinko Gaono vardą, tai suprantame kaip mitnagdų tradicijų gerbimą. O gal kam nors parūpo pavadinimą pakeisti? Gerbkime savo tradicijas ir Chanukos metu. Menorą degti miesto aikštėje yra Chabado tradicija, litvakai tokio Chanukos šventimo nepropaguoja, jie kviečia visus į vienintelę Vilniaus sinagogą.

“Elektros lemputės dažniausiai naudojamos Chabado chasidų statomose  didžiulėse Chanukos žvakidėse centrinėse ar kitose svarbiose miestų aikštėse. Šią tradiciją, kaip teigia Chabado šaltiniai, pradėjo septintasis Chabado rebė, rabis Menahemas Mendelis Šnejersonas, kuris 1974 metais išleido nurodymą statyti Chanukos menoras viešose erdvėse, ir pirmoji tokia buvo pastatyta Filadelfijoje (JAV). Po to Chabado chasidai visame pasaulyje ėmėsi tokių akcijų” -, rašo gerai į judaizmo istoriją įsigilinusi, Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytoja, docentė dr. Aušra Pažėraitė.

“Ne visur ir ne visi šias akcijas vienodai palankiai sutiko. Šalia įvairių antisemitinių išpuolių buvo, ir dabar dar vis iškyla diskusijos, bent jau JAV ir kai kuriose kitose valstybėse, kuriose prisilaikoma Valstybės ir Bažnyčios atskirtumo principo, kadangi nedera viešose pasaulietinėse erdvėse demonstruoti religinių simbolių, ir šis draudimas tai ten, tai kitur, laikas nuo laiko taikomas krikščioniškiems simboliams, tai turėtų būti taikoma ir kitų religijų simboliams. Tačiau įvairios savivaldybės randa išeičių, priimant, pavyzdžiui, sprendimą, kad nei eglutė, nei Didžioji menora, kuri statoma viešoje erdvėje, iš tiesų nėra religiniai simboliai. Ko gero galima būtų sutikti su šia nuomone, turint omenyje tai, kad tokios didžiosios menoros viešose erdvėse neturi gilesnių tradicijų. Tuo labiau, kad jos, kaip taisyklė, naudoja ne vaško žvakes ar alyvą, bet elektrą. O ir įvairūs politikai, dalyvaujantys jos uždegimo ceremonijose, ko gero dažniausiai dalyvauja jose kaip kultūrinėje, o ne religinėje šventėje, siekdami parodyti savo toleranciją valstybėje gyvenančioms mažumoms.

Vilniuje taip pat jau visą eilę metų yra Chabado iniciatyva statoma Didžioji menora, o jos uždegimo ceremonijose mėgsta dalyvauti politikai ir diplomatai, taip rasdami progą parodyti savo solidarumą su Lietuvos žydais, o giliąsias tradicijas siekiančios Chanukos žibintų uždegimo apeigos privačiose erdvėse ar jų prieigose lieka privačios ir beveik nepastebimos. Nors būtent jos turi atlikti liudijimo, kuris ir turi svarbiausią religinę prasmę, vaidmenį: žibintai turi būti uždegami prie įėjimo į namus ar ant palangių, kad būtų matomi iš gatvės pusės, kad būtų liudijimas, kaip nurodyta Talmudo išminčių. Nors Chabado chasidai istoriškai yra neatsiejami nuo Lietuvos žydų (jų bendruomenės Vilniuje egzistavo dar carinės Rusijos imperijos laikais), jie nereprezentuoja visų  Lietuvos žydų, o ypač tų, kurie save laiko misnagdais, daug kur tiesiog vadinamų litvakais. Galbūt Vilniaus savivaldybė šiemet galėtų paieškoti kokio nors saliamoniško sprendimo, kuris neužgautų šios litvakiškos bendruomenės ir paisytų jos tradicijų. Arba tiesiog atkreiptų dėmesį, kad Didžiosios menoros statymas nėra savaime suprantama visuotinė žydų tradicija.”