lzb.lt,  Doc. dr. Aušra Pažėraitė Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytoja

Chanukos šventė, švenčiama aštuonias dienas, pradedant Kislevo mėnesio 25 diena, yra iš tų švenčių, kurią švęsti nebuvo tiesiogiai nurodyta Toroje. Suprantama, nes šventė ateina iš vėlesnių laikų, nei Toros dovanojimas. Šventės pavadinimas aiškinamas, atsižvelgiant į žodžio pirminę reikšmę, nurodančią inauguraciją, pašventimą, įsikūrimą, ir šie vyksmai susiję su Jeruzalės Šventyklos atšventinimu. Šventė pradedama, uždegant vaško ar alyvos žvakę ar žibintą, aštuonias dienas iš eilės uždegant papildomai po dar vieną žvakę. Talmude (traktate Šabbat 21b-22a), rašoma, kad viena iš I amžiaus išminčių mokyklų, „Šamajaus namai“ prisilaikė nuomonės, kad reikia pradžioje uždegti visas aštuonias, ir po to po vieną mažinti. Bet kitos mokyklos, „Hillelio namų“ (Beit Hillel) nuomone, kuri tapo taisykle, kurios prisilaikoma iki šiol, pirmą dieną turi būti uždegamas vienas žibintas (ar žvakė), antrą – du, ir t.t., iki aštuonių, nes, kaip paaiškino Rabis Bar Hana, prisimindamas, ką sakė Rabis Johananas šiuo klausimu: „Hillelio namų samprotavimas yra toks, kad mes turime augti šventume, o ne mažėti“ (B.T. Šabbat 22a). Šviesos kasdien turi daugėti. Daugelio autoritetų nuomone, uždegama turi būti tai, kas dega savaime ribotą laiką, ir turi „degalų užtaiso“ tiek, kad jis baigtųsi praėjus bent 30 minučių po „nakties pradžios“. Todėl tam netinka elektros lemputės. Ir nors kai kas leidžia jomis naudotis, jei nėra kitos galimybės, tačiau jas uždegant nėra sakomas specialus palaiminimas.

Elektros lemputės dažniausiai naudojamos Chabado chasidų statomose didžiulėse Chanukos žvakidėse centrinėse ar kitose svarbiose miestų aikštėse. Šią tradiciją, kaip teigia Chabado šaltiniai, pradėjo septintasis Chabado rebė, rabis Menahemas Mendelis Šnejersonas, kuris 1974 metais išleido nurodymą statyti Chanukos menoras viešose erdvėse, ir pirmoji tokia buvo pastatyta Filadelfijoje (JAV). Po to Chabado chasidai visame pasaulyje ėmėsi tokių akcijų. Ne visur ir ne visi šias akcijas vienodai palankiai sutiko. Šalia įvairių antisemitinių išpuolių buvo, ir dabar dar vis iškyla diskusijos, bent jau JAV ir kai kuriose kitose valstybėse, kuriose prisilaikoma Valstybės ir Bažnyčios atskirtumo principo, kadangi nedera viešose pasaulietinėse erdvėse demonstruoti religinių simbolių, ir šis draudimas tai ten, tai kitur, laikas nuo laiko taikomas krikšioniškiems simboliams, tai turėtų būti taikoma ir kitų religijų simboliams. Tačiau įvairios savivaldybės randa išeičių, priimant, pavyzdžiui, sprendimą, kad nei eglutė, nei Didžioji menora, kuri statoma viešoje erdvėje, iš tiesų nėra religiniai simboliai. Ko gero galima būtų sutikti su šia nuomone, turint omenyje tai, kad tokios didžiosios menoros viešose erdvėse neturi gilesnių tradicijų. Tuo labiau, kad jos, kaip taisyklė, naudoja ne vaško žvakes ar alyvą, bet elektrą. O ir įvairūs politikai, dalyvaujantys jos uždegimo ceremonijose, ko gero dažniausiai dalyvauja jose kaip kultūrinėje, o ne religinėje šventėje, siekdami parodyti savo toleranciją valstybėje gyvenančioms mažumoms.

Vilniuje taip pat jau visą eilę metų yra Chabado iniciatyva statoma Didžioji menora, o jos uždegimo ceremonijose mėgsta dalyvauti politikai ir diplomatai, taip rasdami progą parodyti savo solidarumą su Lietuvos žydais, o giliąsias tradicijas siekiančios Chanukos žibintų uždegimo apeigos privačiose erdvėse ar jų prieigose lieka privačios ir beveik nepastebimos. Nors būtent jos turi atlikti liudijimo, kuris ir turi svarbiausią religinę prasmę, vaidmenį: žibintai turi būti uždegami prie įėjimo į namus ar ant palangių, kad būtų matomi iš gatvės pusės, kad būtų liudijimas, kaip nurodyta Talmudo išminčių.

Nors Chabado chasidai istoriškai yra neatsiejami nuo Lietuvos žydų (jų bendruomenės Vilniuje egzistavo dar carinės Rusijos imperijos laikais), jie nereprezentuoja visų  Lietuvos žydų, o ypač tų, kurie save laiko misnagdais, daug kur tiesiog vadinamų litvakais. Galbūt Vilniaus savivaldybė šiemet galėtų paieškoti kokio nors saliamoniško sprendimo, kuris neužgautų šios litvakiškos bendruomenės ir paisytų jos tradicijų. Arba tiesiog atkreiptų dėmesį, kad Didžiosios menoros statymas nėra savaime suprantama visuotinė žydų tradicija.

Žinoma, ir didžioji bei prašmatnioji Vilniaus eglė Katedros aikštėje krikščionims, kuriems svarbus ne suprekintas puošnus Kalėdas primenantis ženklas, bet kalėdinio įvykio prasmė, yra ne religinis simbolis, o kultūrinis, beje, tap pat neturintis gilesnių tradicijų, atsiradęs protestantiškuose kraštuose. Keistu būdu tiek krikščioniškos Kalėdos, tiek ir Chanuka nuolat susiduria su sunkiai išsprendžiama dilema – pirminio religinio turinio išstūmimu, kai jis pakeičiamas universaliomis prasmėmis, kurios religinėje perspektyvoje arodo blankiai: šviesos pergalė prie tamsą, gėrio prieš blogį, ar tiesiog dovanų ir džiaugsmo fiestos, spurgų valgymo „čempionatais“, Izraelyje didžiuojantis tonomis suvalgytų šventinių spurgų. Kita vertus, grynai religinės šios šventės, bent jau valstybėse, kuriose prisilaikoma Valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principo, apskritai negalėtų pasirodyti viešosiose erdvėse. Šią dilemą svarbu suprasti, siekiant pamatyti skirtumą tarp pasaulietinio ir religinio švenčių suvokimo ir šventimo, net jei pačios šventės kilmė yra religinė. Rabiniški komentarai leidžia atkapstyti tą, dažnai ne žydams ir bendrai nereligingiems žmonėms, ne tokį reikšmingą šios šventės turinį, kuris ir yra akcentuojamas būtent kaip Turinys: susidūrimas ne šiaip šviesos ir tamsos, bet šviesos, kuri sklinda iš Toros, ir šviesos, kuri sklinda natūraliai, kuri yra „šio pasaulio šviesa“, grožis ir gėris. Graikiška kultūra nebuvo tiesiog tamsa ir blogis, netgi priešingai – didžiavosi ypatingais kultūriniais pasiekimais, davusiais pagrindą Vakarų civilizacijai. Kaip, tokiu atveju, tas susidūrimas suvokiamas?

Šventyklos inauguracija, atšventinimas ir nesibaigiančios alyvos stebuklas yra nesibaigianti pačios Toros galia teikti šviesą, nepaisant – o gal net kaip tik dėl – tamsos. Tačiau tam reikia paties žmogaus pastangų: alyvos pakako tol, kol buvo gaminama nauja alyva, aštuonias dienas, kur skaičius aštuoni pirmiausia simbolizuoja apipjaustymą, reiškiantį Sandoros ženklą. Jis dažnai aiškinamas tokiu būdu, kad peržengia to, kas yra natūraliai duota, sukurta, ribas. Pasakojama ir viena agada apie rabį Akivą, kurio vienas Romos imperatorius, esą, paklausė, kas yra didingesnio – ar D-vo kūryba, ar žmogaus, o rabis Akiva atsakė, kad žmogaus. Imperatorius nustebo dėl tokio atsakymo, bet rabis Akiva paklausė jo savo ruožtu – ar jam labiau patinka valgyti tiesiog grūdus, ar pyragą, pagamintą iš jų? Kiekvienas atsakys, kad žinoma, pyragą. Bet tai ir yra žmogaus rankų darbo stebuklas. Tai, ką žmogus gali pagaminti, padaryti iš to, kas sukurta. Tai, ką žmogus gali pats sukurti, kaip jis galėtų save pakeisti, ištobulinti, įveikiant duotybę, polinkius, kurie skatina žmogų vien tik mėgautis, ar gyventi, tik sotinant savo įvairialypius apetitus. Tora tam, kas ją studijuoja ir ima laikytis jos įsakų, įgalina kultivuoti save, pakeisti save, transformuoti. Bet tai dažniausiai vyksta išoriškai beveik nepastebimu būdu, kasdien auginant savyje šventumą, anot Hillelio namų mokymo apie Chanuką. Tai ir musaro kelias, t.y. moralinio savo sielos savybių taisymo kelias, kurį bandė praminti Lietuvoje Musar judėjimo pradininkas rabis Izraelis Salanteris.

Stebuklas, „nes“, pabrėžiamas per šią šventę, primena esminį skirtumą tarp „graikiškos“ ir Toros perspektyvos – ne viskas egzistuoja tik tiek, kiek akys mato ir protas pajėgus pažinti, t.y. kas egzistuoja kaip materiali ir apčiuopiama duotybė, o grožis negali išgelbėti pasaulio, jeigu nėra persmelktas Toros šviesos. Taip aiškinama ir Pradžios knygos eilutė apie „graikų“ (ir jų kultūros įpėdinės Europos) biblinį protėvį, Nojaus sūnų Jafetą: „Teišplečia D-vas Jafetą, ir tegul gyvena jis Šemo palapinėse“ (Pr 9,27). Kaip aiškina Raši: „Tebūna Jo dieviškas Artumas (Šchina) Izraelyje. Anot Išminčių aiškinimo midraše (Joma 10a) tai reiškia: nors D-vas išplėtė Jafetą tiek, kad Kyras, kuris buvo Jafeto palikuonis, pastatė antrąją Šventyklą, Šchinos joje nebuvo. Kur ji buvo? Pirmojoje Šventykloje, kurią pastatė Saliamonas, Šemo palikuonis“. Kaip ir persai, graikai taip pat dažnai laikomi Jafeto palikuonimis, ir pagal liaudišką etimologiją Jafeto vardas siejamas su hebrajišku žodžu jafe, gražus. Todėl ir aiškinama, kad grožis turi sklisti iš šventumo palapinių, o ne iš grožio. Šiandien, aiškinant šios šventės prasmę, dažnai pabrėžiama, kad „graikiškumas“ tebėra gajus šiuolaikiniame pasaulyje, šlovinančiame gražų gyvenimo būdą, technologijas ir vartojimą, kurie be Toros šviesos pasirodo – visiškai beprasmiai. Paradoksas tas, kad religiniu požiūriu, švenčiant Chanuką tiesiog gražiai, džiaugiantis šviesomis ir spurgomis, jos turinys virsta savo priešybe: grožio šventimu, o ne šventumo grožiu. Bent jau tokia idėja yra dažnai akcentuojama įvairiuose religiniuose šios šventės komentaruose ir aiškinimuose.

Aušra Pažėraitė