Lietuvos žydų bendruomenėje įvyko Irinos Guzenberg  ir Genricho Agranovskio  knygos „Vilnius: Lietuvos Jeruzalės pėdsakais“, antrojo pataisyto ir papildyto leidimo pristatymas.

Pasak antrojo leidimo redaktorės Dalijos Epšteinaitės, ši knyga yra unikali. Knyga yra vertinga, jei gera jos struktūra, nurodytos rodyklės, vardai, objektai, todėl ją galima vadinti enciklopedija. Ji apie Lietuvos Jeruzalę, Vilniaus žydus, apie neįkainojamą istoriją, kuri yra tyrinėjama ne tik Lietuvoje, bet daugelyje kitų šalių. Knygoje primenama Česlovo Milošo frazė: „…kai kalbame apie Vilnių, reikia atsiminti, kad didžiąja dalimi, tai buvo žydų miestas“…

Antrasis leidimas – ne paskutinis. Šią unikalią knygą įvertins kiekvienas, bent kiek besidomintis žydiškojo Vilniaus istorija. Knygą galima skaidyti į mažesnes, nes ji sudaryta tarsi iš atskirų kelionių po miestą vadovų. Kol kas abu leidimai rusų kalba. Knyga turėtų pasisekimą, jei būtų išversta į lietuvių ir anglų kalbas. Jos vertė – humanitariniai dalykai, kurie svarbūs Lietuvos jaunimui, ieškančiam jidiš istorijos palikimo. Autorė pateikia net senuosius gatvių pavadinimus, kokie jie buvo žydiškajame Vilniuje. Juk Vilnius niekada iki šeštojo 20 amž. dešimtmečio nebuvo lietuviškas, senamiestyje iki Holokausto skambėjo jidiš, toliau paėjus, rusų, lenkų kalbos. Knygoje justi žydiška dvasia ir tai yra autorių nuopelnas. Knygos vertė – ne tik naujas žvilgsnis, rodyklės, o dvasia, kas ir kur gyveno, ką veikė, ką valgė, kepė, kokia veikla garsėjo… Akį traukia senosios nuotraukos. Einant Vilniaus senamiesčiu verta pakelti akis į viršutinius namų aukštus, ten yra ką pamatyti ir net galima suprasti, ar senasis pastatas buvo žydų.

Daug metų po Antrojo pasaulinio karo kalbėta, kad Vilnių sudegino vokiečiai, šį teiginį paneigė vilnietis publicistas Pranas Morkus, kuris dalyvavo knygos pristatyme, dar prisimenantis senųjų vertingų pastatų sprogdinimą pokariu. Jų vietoje buvo statomi nauji namai. Dabar bandoma kai ką atstatyti pagal Jano Bulhako nuotraukas. Meilė žydiškajam Vilniui užkrečia, todėl sakoma, kad knyga neturi pabaigos, ji bus papildoma ir ateityje.

Autoriai Irina Guzenberg ir Genrichas Agranovskis daug metų dirbo ekskursijų vadovais, išvaikščiojo kiekvieną kiemą ir gatveles. Autorei I.Guzengerg skauda dėl kiekvieno pakeisto senojo Vilniaus gatvės pavadinimo, ji bando įtikinėti Vilniaus valdžią to nedaryti, bet dažniausiai jos niekas neklauso.

Neveltui pirmuosiuose puslapiuose cituojamas garsus jidiš poetas Moše Kulbakas, apdainavęs Vilnių: „Kiekvienas akmuo – malda, kiekviena siena-daina“.