Andrés Spokoiny,
President and CEO of Jewish Funders Network
Architektūra mūsų gyvenimui daro daugiau įtakos nei galime įsivaizduoti. Aplinkui esantys pastatai, vietovės užstatymas, sąlygoja mūsų mintis ir elgesį. Kiekvienas pastatas siunčia kokią nors žinią.Totalitariniai režimai gerai įsisavino šią taisyklę, jie dažnai netgi laikosi jiems tinkamų architektūros doktrinų. Stalininė architektūra garbino bespalvius pastatus – monstrus, iškeliančius kolektyvą virš individo. Kurdamas monumentalius statinius nacių mitingams, Albertas Speeras siekė nukreipti minios dėmesį į vieną lyderį, užuot skatinus žmones bendrauti.
Esu patyręs, ką reiškia totalitarinė architektūra. Argentinos chunta nestatė milžiniškų pastatų (dažniausiai jie pasisavindavo pinigus, skirtus jų statybai), bet jie tikslingai renovuodavo daug Buenos Airės aikščių ir parkų. Simbolinis šių veiksmų pavyzdys yra “Plaza Bernardo Houssay”, įkišta tarp Buenos Airių universiteto pastatų. Chunta pertvarkė didelę erdvę, kad būtų neįmanoma rengti demonstracijų. Aikštėje įvairiais lygiais pastatyti netaisyklingi laiptai. Vandens baseinas ir nauja bažnyčia atsirado tam, kad vejai erdvės nebeliktų. Modernūs suolai buvo pakeisti baisiais betoniniais, nutolusiais vienas nuo kito. Senoviniai parko medžiai išrauti, idant vieta taptų nepatrauklia studentams, jei jie norėtų pabūti saulėje. Tradicinės ispanų aikštės, kuri traukte traukdavo žmones susitikti, kalbėtis, žaisti domino ir filosofuoti, – nebeliko.
Žydų tauta negarsėja architektūriniais žygdarbiais. Mūsų svarbiausias pastatas pasaulyje yra didžiulė siena. Taip, yra daug žinomų žydų architektų, bet mūsų stiprioji pusė yra žodžiai – ne plytos. Kai mes švenčiame Sukkotą, žydai priversti tapti architektais. Todėl kyla natūralus klausimas: jei pastatas visada siunčia mums žinią, ką Sukkoto palapinė, vadinama Sukkah, mums byloja?
Žydų raštuose sukkah apibūdinimui pateikiamos dvi sąvokos. Viena vertus, ji nėra rimtas statinys su nebaigtu stogu, kuris net neapsaugo nuo lietaus, yra pažeidžiamas ir gali ant sėdinčiųjų užgriūti bet kuriuo momentu, ypač jei stato nepatyręs statybininkas kaip aš. Kita vertus, sukkah yra Dievo meilės ir apsaugos simbolis (sukuria mums erdvę kaip taikos gaubtą). Kuris apibūdinimas tinka? Sukkah mus apgaubia, kad pasijustume saugesni ar trapesni? Kaip dažnai nutinka su žydų žodynu, atsakymas – abu tinka.
Kaip sukkah vienu metu gali būti pažeidžiama ir apsaugoti? Štai raktas atsakymui: sukkah yra totalitarinės architektūros priešingybė. Totalitariniai režimai stato įspūdingus fasadus – ilgaamžius, konservatyvius, nepralaidžius jokioms medžiagoms, nuasmenintus, be stiliaus, masyvius, vertikalia puošyba, kad primintų apie hierarchiją.
Totalitarinė architektūra siekia sunaikinti tradicijas ir pagrindinę bendruomenę, kurią pakeičia horizontalia sąveika tarp žmonių ir vertikaliais valstybė svertais, veikiančiais žmones.
Sukkah – priešingai, yra maža ir paprasta, iš natūralių medžiagų, laikina, lanksti, vėjo prapučiama ir lietui neatspari, ji turi tik vieną aukštą be jokių viršutinių ar apatinių aukštų. Sukkah perkelia mus į gamtą, pajuntame, kad esame gryname ore, kurį valdo Dievas, o ne žmonija, ji rodo mūsų mažumą prieš kosmosą, įpareigoja pakelti akis, pamatyti žvaigždes.
Svarbiausia, kad Sukkoto palapinė suartina žmones: šeimą ir svečius, bendruomenes ir studentų grupes. Palapinėje susiburiama pokalbiui, bendravimui. Štai kodėl nėra jokio paradokso, kai sakoma, kad palapinės erdvė trapi, kad joje gali lyti, nes jūs nestatote sau nuolatinio būsto, juk ji skirta tik bendruomenės ar draugų ir šeimos susibūrimui. Joje saugu būryje su bendraujančiais žmonėmis, jauti ryšį su tradicijomis ir Tora, su vaišėmis ir išpuošta palapine, girdi dainas ir diskusijas. Juk žydams nereikia aukštų sienų, kad kiltų naujos idėjos arba tvirto stogo, kad paslėptų dangų. Kai mes esame stipri bendruomenė, mums nereikia totalitarinių tvirtovių iš betono, nes mes nebijome pasaulio kaip jie. Būtent dėl savo atvirumo ir pažeidžiamumo, sukkah yra pasitikėjimo ir vilties architektūra. Klausimas, ar per likusią metų dalį, mes prisimename šias Sukkoto palapinės pamokas?
Šiandien žydų bendruomenėse ir už jų ribų, dominuojanti emocija – nepasitikėjimas ir baimė kitoniškumui, bijoma kitaip mąstančio, baiminamasi tiesos, tvyro mokslo ir ateities baimė. Žmonės vis dažniau apsigyvena rajonuose su tais žmonėmis, kurie atrodo ir galvoja taip pat kaip jie, ir žiūri tik tas TV naujienas, kuriose pranešama, ką jie nori išgirsti. Šiuolaikinis gyvenimas labiau primena tą subjaurotą Argentinos aikštę Plaza Bernardo Houssay, nei sukkah; gal mūsų fizinė architektūra nėra tokia pati kaip tų chuntos generolų, bet mūsų mentaliteto “architektūra” – panaši. Kai būdamas studentu, bandžiau, nesėkmingai atsipalaiduoti toje aikštėje ant bjaurjos betono plokštės, aš apie tai negalvojau. Žinojau, kad visada galiu nueiti į žydų bendruomenę per Sukkotą ir susirasti jaukią džiugią sukkah, nepaisant tvyrančios tironijos baimės ir nevilties, Sukkah buvo tarsi vilties ir laisvės sala.
Ar žydų studentai šiandien pasakytų tą patį? Jei mūsų sukkah šią savaitę yra atvira ir draugiška, bendruomenėse mes vis tiek nepageidautume tų, kurie mąsto kitaip nei mes ir net pareikalautume lakmuso tyrimų, kurie įrodytų lojalumą.
Jei sėdėdami palapinėje – sukkah, mes nusižeminame, žiūrėdami į žvaigždes, tai atėję į bendruomenes, išaukštinam save, tarytum būtume teisėjais, sprendžiančiais, kam galima, o kam – ne. Jei sukkah paprastumas rodo lygybę, tai likusią metų dalį pernelyg dažnai galvojame, kad mes esame lygesni už kitus. Išlaikyti bendruomenėje darną yra sudėtinga. Sukkah – panaši į mūsų bendruomenės struktūrą,- ji yra trapi, todėl turime elgtis su meile ir rūpesčiu. Žinokim, kad tvirtą sukkah iš plytų su cemento skiediniu statyti draudžiama. Esam pažeidžiami, turime prisiminti ir išmokti gyventi su pažeidžiamumo jausmu. Turime pripažinti, kad negalime sukurti griežtos bendruomenės, kuri gali nuvyti baimes, bet sugeba ir paskandinti visą šventės grožį. Sukkoto palapinėje džiaugsmas būti kartu yra daug svarbesnis už trapias sienas!
Sukkotas yra džiaugsmingiausia šventė žydų kalendoriuje, net ir rabinai Talmude ją pavadino z’man simchateinu – laikas džiaugsmui, arba tiesiog Chag – Šventė. Jei mes priimame bendruomenės įvairovę, ir jos narių visapusiškumą, jei mes sveikinamės su nepažįstamu žmogumi; jei peržengiame per savo baimes ir žvelgiame su viltimi ir pasitikėjimu, pamatome, kad mūsų žmonės yra stipresni už plytas ir akmenis, ir kad gerumo žodžiai atsiranda tuomet, kai galingi paminklai pavirsta dulkėmis – reiškia mes galime patirti aukščiausią džiaugsmą. Štai kokių dalykų moko Sukkoto palapinė – Sukkah.
Chag sameach! Džiaugsmingos šventės!
Tekstą vertė Ilona Rūkienė