LIETUVOS ŽYDŲ (LITVAKŲ) BENDRUOMENĖ
Vilniaus miesto savivaldybės Merui 2016-09-27 Nr.
p. Remigijui Šimašiui
Konstitucijos pr. 3, LT-09601 Vilnius
LR Vyriausybės kancleriui p. Alminui Mačiuliui
Gedimino pr. 11, LT-01103 Vilnius
LR Kultūros ministrui p. Šarūnui Biručiui
J.Basanavičiaus g. 5, LT-01118 Vilnius
LR Užsienio reikalų ministrui p. Linui Linkevičiui
J.Tumo-Vaižganto g. 2, LT-01511 Vilnius
Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos
Direktorei p. Dianai Varnaitei
Šnipiškių g.3, LT-09309 Vilnius
DĖL DIDŽIOSIOS SINAGOGOS ATSTATYMO
Paskutiniu metu augant visuomenės susidomėjimui Lietuvos žydų (litvakų) istorija ir kultūros paveldu bei konkrečiai Vilniaus Didžiosios sinagogos vieta ir išlikusiais artefaktais, jaučiame pareigą dar kartą pristatyti Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės požiūrį šio, Pasaulio žydų bendruomenei ypatingai reikšmingo, pastato išlikusių fragmentų išsaugojimo ir galimo atstatymo klausimu.
Kaip ne kartą esame deklaravę, palaikome visas prasmingas Lietuvos žydų paveldo išsaugojimo ir istorijos įamžinimo iniciatyvas, tačiau nepritariame nepagrįstiems neišlikusių pastatų atstatymo projektams, kurie vykdomi prisidengus žydų vardu. Panašu, kad būtent tokia yra jau daugelį metų kai kurių valdžios institucijų ir galimai verslo struktūrų kuluaruose puoselėjama idėja atstatyti Vilniaus Didžiosios sinagogos kompleksą.
2015 m. savivaldybės įmonė “Vilniaus planas” Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento užsakymu parengė Didžiosios sinagogos memorialo projektinius pasiūlymus pagal architektės Tzilos Zak prieš projektinius pasiūlymus. Jau pati projektavimo užduotis atspindi užsakovo požiūrį į Didžiosios sinagogos atkūrimą kaip į patrauklų nekilnojamojo turto vystymo projektą – pagrindinis dalykas, ko prašoma iš projektuotojų, tai pateikti siūlomų atstatyti pastatų sąrašą, išvardinti patalpas bei apskaičiuoti jų plotus.
Projektinių pasiūlymų autoriai pateikė tris alternatyvius variantus, pagal kuriuos Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso vietoje būtų pastatyta nuo beveik 2 tūkst. iki daugiau nei 6 tūkst. kv. m. bendro ploto pastatų. Vilniaus miesto savivaldybės mero 2015-02-05 pasitarime Ekonomikos ir investicijų departamento ir Miesto plėtros departamento klausimais nutarta pritarti “minimaliam” variantui (būtų (at)statoma ūkinis pastatas, “Strašūno biblioteka”, “Gaono mokykla” ir “Gaono muziejus”, o vietoje pačios sinagogos – tik vienas pastato fasadas), “paliekant galimybę, esant poreikiui, minėtą kompleksą perspektyvoje atkurti maksimaliai”.
Apie ketinimų rimtumą liudija ir keli kiti “parengiamieji” darbai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014-05-30 įsakyme Nr.30-1394 “Dėl sklypo Vokiečių g.13a plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tvirtinimo” šalia pastato formuojamas 5217 kv.m sklypas, tame tarpe 432 kv.m ploto laikinas kelio servitutas “iki sinagogos atstatymo projekto įgyvendinimo”. Kitas faktas, galimai liudijantis, kad esama intereso Didžiosios sinagogos vietoje ir jos kaimynystėje vystyti nekilnojamąjį turtą, tai šiuo metu rengiami Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano sprendiniai (sprendinių projekto pirmasis variantas buvo skelbtas 2015 m., tačiau iki šiol dokumentas nepatvirtintas ir vis dar koreguojamas pagal gautas piliečių ir įvairių organizacijų, tame tarpe – ir LŽB, pastabas). Šiame plane numatyta, kad žemės plote Nr.269, kuriame Didžiosios sinagogos vietoje dabar yra pradinės mokyklos pastatas, leistinas aukštingumas 2-5 aukštai su mansarda, užstatymo tankis – 80-100 proc. Jei toks planas būtų patvirtintas, jis atvertų kelią dar didesnės apimties statyboms, nei numatyta projektinių pasiūlymų “maksimaliame” Didžiosios sinagogos komplekso atstatymo variante.
Kita vertus, ne Didžiosios sinagogos komplekso atstatymas kaip toks yra problema, o tai, kad taip formuluojamas projektas valstybei būtų nuostolingas, o Lietuvos žydams nereikalingas. Šiuo metu Vilniaus mieste yra viena veikianti sinagoga, kurios išsaugojimas, priežiūra ir tvarkyba reikalauja nemažai lėšų. Be to, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, rūpinasi dar vienos sinagogos, esančios adresu Gėlių g.6 Vilniuje, išsaugojimu ir restauravimu. Taip pat Lietuvoje yra dar kelios dešimtys sinagogų, kurių daugumos būklė yra avarinė. Galiausiai pati bendruomenė yra įsikūrusi (panaudos teise) valstybei priklausančiame avarinės būklės pastate kiauru stogu ir su ypatingai neefyktyvia šildymo sistema (Pylimo g.4). Tuo tarpu minėtuose projektiniuose pasiūlymuose analizuojamas net kelių virš žemės paviršiaus neišlikusių pastatų atstatymas, kurių paskirtis visai neaiški: “Informacijos centras”, “Gaono muziejus”, “Žydų meno galerija”, “Restoranas”. Primename, kad Žydų kultūros ir informacijos centras (adresas – Mėsinių g. 3a/5) veikia vos už 400 m, o Valstybinis Vilniaus Gaono muziejus Vilniaus mieste turi net keturis ekspozicinius padalinius, tame tarpe – “Būsimąjį Litvakų kultūros ir meno centrą” (adresas – Pylimo g. 4), ir dar vieną avarinės būklės pastatą – buvusią geto biblioteką (adresas – Žemaitijos g. 4).
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nei karto iki šių metų birželio mėnesio nebuvo oficialiai supažindinta su rengiamais prieš projektiniais ir projektiniais pasiūlymais, niekada niekas neklausė mūsų nuomonės apie šią idėją, niekada nekvietė diskutuoti ar kitaip bendradarbiauti, taigi niekada negalėjo būti ir bendruomenės pritarimo tokiems planams.
Liūdna, kad kilni idėja atgaivinti atmintį apie Didžiąją sinagogą, išsaugant ir visuomenei pristatant tai, kas iš jos liko, virto tam tikru verslo planu, pagal kurį net nesiruošiama atstatyti pačio sinagogos pastato, bet siekiama sukurti kelių tūkstančių kvadratinių metrų nekilnojamąjį turtą. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nepritaria tokio pobūdžio planams ir nuo jų griežtai atsiriboja. Jeigu valstybę tenkina tokie planai, prisidengiant Didžiosios sinagogos atstatymo tikslais, statyti abejotinos paskirties pastatus, ne Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės jėgoms tai sustabdyti, tačiau reikalaujame, kad tokiu atveju projektas nebūtų niekaip siejamas su žydais, o jo pavadinime nebūtų žodžio “sinagoga”.
Ir visgi, manytume, visuomenei turėtų būti atsakyta, kas yra tikrieji šios idėjos autoriai, kokie jų tikrieji tikslai, kodėl ir kokiu būdu prieš projektiniams ir projektiniams pasiūlymams rengti pasirinkta architektė Tzila Zak, kas apmoka už projektuotojų darbą, kiek iki šiol tam išleista pinigų iš valstybės ir/ar Vilniaus miesto savivaldybės biudžetų?
Idėjos pristatymuose akcentuojama, kad architektė Tzila Zak nugalėjo konkurse, kurį esą dar 1989 m. surengė Kultūros ministerija ir Lietuvos žydų bendruomenė ar su ja susiję fiziniai asmenys. Jeigu tai būtų tiesa, tuomet tuos 27 metus bendruomenė turėjo aktyviai dalyvauti visuose projekto parengiamuosiuose etapuose. Tačiau, kaip minėta, su projektuotojų pasiūlymais mums pareikalavus, pirmą kartą galėjome oficialiai susipažinti tik šių metų birželio mėnesį. Be to, kaip mums yra žinoma, nei tuometinis, nei vėlesni bendruomenės vadovai, skirtingai nei teigiama projekto pristatymuose, nedalyvavo, organizuojant kokius nors konkursus ir neišreiškė paramos šiam projektui. Kad bendruomenė niekaip nebuvo įtraukta į šį projektą liudija ir buvusio Vilniaus miesto mero p. Artūro Zuoko tinklapyje adresu http://zuokas.lt/didzioji-vilniaus-sinagoga patalpintas projekto pristatymas, kur projekto organizacinėje schemoje minimi valstybės vadovai ir valstybės politikai (esami ir buvę), LR Seimo narys, žydų išeivių iš Lietuvos fondas, pasaulinio garso architektas, žinomas advokatas, garbės konsulas, Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijos, architektės Zak studija ir kelios Vilniaus miesto savivaldybei pavaldžios įstaigos, tačiau Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei joks vaidmuo nenumatytas. Ar tai būtų įmanoma, jeigu bendruomenė būtų dalyvavusi prie projekto ištakų, o jos vadovai būtų išreiškę paramą projektui?
Didžiosios sinagogos memorialo projektinius pasiūlymus, kaip minėta, parengė savivaldybės įmonė “Vilniaus planas” Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento užsakymu. Projektavimo užduotyje nurodytas projektinių pasiūlymų rengimo tikslas – “atlikti Didžiosios sinagogos memorialo projektinių pasiūlymų parengimo procedūrą pagal architektės Tzilos Zak parengtus prieš projektinius siūlymus”. Vadinasi, už projektinius pasiūlymus, o tikėtina ir už anksčiau atliktus projektavimo darbus, tame tarpe ir už architektės Tzilos Zak paslaugas, mokėjo Vilniaus miesto savivaldybė. Kiek ir ar pagrįstai mokėjo, vėl gi ne mūsų kompetencijoje spręsti. Manytume, kad tuo galėtų pasidomėti kitos institucijos.
Pirmininkė Faina Kukliansky