Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) tinklapyje lzb.lt ir žydų bendruomenės Facebooke straipsniai apie litvakų pilietybės reikalus susilaukia labai didelio susidomėjimo. Tūkstančiai iš viso pasaulio skaito viską, kas rašoma apie pilietybę. Todėl LŽB pirmininkė F.Kukliansky kalba, kodėl šis klausimas litvakams toks svarbus.
Daug litvakų žuvo per Holokaustą, šiuo metu jie yra pasklidę visame pasaulyje. Šie žmonės identifikuoja save su Lietuva, bet yra netekę Lietuvos pilietybės. Iš tikrųjų šis klausimas yra ne vien moralinis, bet ir teisinis. Kalbame apie žydus, kurie išgyveno Holokaustą, tikrai pilietybės iš jų neatėmė koncentracijos stovyklose. Niekas jų nevarė į koncentracijos stovyklas su pasais. Deportavo juos, izoliavo ir žudė ne kaip Lietuvos piliečius, o kaip žydus. Iš tų žmonių, kurie buvo išvežti į Sibirą, taip pat niekas neprašė Lietuvos pilietybės, o trėmė dėl to, kad jie turėjo nuosavybę, ar buvo gaisrininkai ir savanoriai. Todėl iškyla teisėtas klausimas, kada tie žmonės prarado Lietuvos pilietybę, kada ji buvo iš jų atimta?
Skaitydami dabar atstatytos Nepriklausomos Lietuvos įstatymus, pamatysime, kad iš žydų Lietuvos pilietybė buvo atimta jau Nepriklausomos Lietuvos laikais, priėmus pilietybės įstatymą. Daugelis karą ir Holokaustą išgyvenusių žydų išvyko į savo etninę tėvynę Izraelį, jie save laikė Lietuvos piliečiais, tačiau tik 1991 m. priėmus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, kuriame aiškiai parašyta, kad įgijus kitos valstybės pilietybę, netenkama Lietuvos pilietybės, – todėl jos ir neteko.
Lietuvos Konstitucija numato, kad Lietuvos piliečiai turi teisę turėti vieną pilietybę, tačiau yra išlygos, kurios turėtų būti logiškos. Mano supratimu, ta aplinkybė, jog atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, iš žmonių, kuriems niekas jos neatėmė iki tol, 1991m. pilietybė buvo atimta. Todėl sakau, kad iš tikrųjų padaryta nesąmonė įstatymų leidime ir tokie įstatymų reikalavimai negalėjo atitikti teisėtų žmonių lūkesčių, tų, kurie tikėjo Lietuvos laisve, nes jie iškart prarado Lietuvos pilietybę. Aišku, galima kelti klausimą, kodėl jie neatsisako turimos pilietybės, bet žmonių gyvenimas ne visada pasiduoda įstatymų reguliavimui. Žmonės visą gyvenimą dirbo kitoje valstybėje, jie tikisi arba yra sulaukę tos valstybės pensijos, turi privilegijų ir kodėl dabar, praėjus tiek daug metų nuo to laiko, kai juos priėmė JAV, Argentina, Pietų Afrika,- neleido jiems pražūti, išgelbėjo jų gyvybę, kodėl jiems dabar reikia atsisakyti tų valstybių pilietybės, kai ten gyvena jų vaikai, be to jie niekada nebuvo atsisakę Lietuvos pilietybės ir trokšta ją turėti. Taip pat ir asmenys, kurie nėra įgiję kitos valstybės pilietybės, nors jie gyvena JAV ar Argentinoj. Tie žmonės turėtų ateiti į Lietuvos Migracijos departamentą ir prašyti, kad jiems išduotų Lietuvos valstybės pasą, nes jie jokios kitos pilietybės nėra turėję, tačiau mūsų įstatymai reikalauja, kad žmonės būtų įgiję kitos valstybės pilietybę ir pretenduotų į antrą, Lietuvos Respublikos pilietybę. Yra pridaryta nemažai įstatymo spragų, kurios pagal gero viešojo administravimo įstatymo principus bei teisės doktriną turi būti aiškinamos žmogaus naudai. Įstatymas gina žmogų, ne valdininką, bet atsitinka kitaip.
Štai kad ir paskutinis įstatymas, priimtas 2010 metais ir galioja iki šiol. Jis buvo priimtas tam, kad juridinė „technika“ būtų aiškesnė, kad didesnis žmonių ratas galėtų gauti Lietuvos pilietybę, – viskas parašyta aiškinamajame rašte, kurį pasirašė prezidentas Valdas Adamkus. Valdininkai ėmė jį vykdyti kitaip, žmonės nebegalėjo suprasti, kas turi teisę į pilietybę, o kas ne. Teismų praktika nebuvo suformuota iki galo, nes formavosi tik siauram ratui – sovietų karininkams, išvykusiems 1990m. iš Lietuvos į Sovietų sąjungą arba po 1945m. į Sovietų sąjungos gilumą. Tokiu būdu susidarė ydinga įstatymo vykdymo praktika, kuri užuot palengvinus žmonėms procedūrą, ją labai apsunkino, todėl teko keisti įstatymą.
Aš tikiuosi, kad prezidentė birželį Seime priimtas pataisas pasirašys ir įstatymas įsigalios, nes Seimas šį kartą balsavo „už“ labai vieningai. Dabar lauksime prezidentės parašo ir poįstatyminių aktų, kurie turi sekti šio įstatymo įgyvendinimą, kad žmonės žinotų, kaip jie gali pasinaudoti teise atgauti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Tai nėra tik litvakų problema. Tai visų žmonių, turinčių teisę į Lietuvos pilietybę, problema. Litvakai, kurie gyvena Pietų Afrikoje ar Izraelyje yra suinteresuoti atgauti pilietybę. Šis klausimas nėra susijęs su nuosavybės atgavimu, nes įstatymo nustatyti terminai praėjo, be to Aukščiausiasis teismas, Konstitucinis teismas ir Europos žmogaus teisisų teismas yra pasisakęs tuo klausimu vienareikšmiai. Matysime, kokius pasiūlymus mes gausime iš Vyriausybės, kaip žmonės galės įgyvendinti savo teises ir atgauti nuosavybę. Visose valstybėse restitucija nėra susijusi su pilietybe, net ir kaimyninėje Latvijoje restitucijai pilietybė neturi reikšmės. Pagal Lietuvos įstatymus pilietis, neturintis Lietuvos pilietybės, jokių teisių į nuosavybės atkūrimą neturi.
Daug paprasčiau nedaryti klaidų, negu jas vėliau taisyti.